Norėdami suprasti, kaip veikia įsimylėjimo mechanizmai, reikia pažvelgti į šį procesą iš neurobiologijos perspektyvos. Mokslas daug sužinojo apie meilę, tačiau vis dar bando atrasti „sudaužytos širdies formulę“. Tiesa, pastarieji atradimai rodo, kad ją pilnai suprasti dar nepavyksta. Ar įmanoma sukelti įsimylėjimą dirbtiniu būdu, pavyzdžiui, suleidus hormonų? Prieš nagrinėjant jų rezultatus, verta suprasti, kaip veikia biochemija įsimylėjimo metu. Šiame straipsnyje aptarsime meilę iš neurobiologinės perspektyvos ir išsiaiškinsime, kaip įsimylėjimas skiriasi tarp moterų ir vyrų bei kiek trunka šis procesas.
Pirmieji devyni įsimylėjimo mėnesiai
Įsimylėjimas – tai būsena, kuri niekada nebūna amžina. Ji tik sukuria pagrindą emociniam artumui su žmogumi, kuris patraukė dėmesį. Tokia būsena dažnai primena psichikos sutrikimą, tačiau biochemikai teigia, kad šis procesas nėra patologinis. Tai trumpalaikė reakcija, kurios metu smegenys kuria sudėtingą vaizdų ir asociacijų grandinę, susijusią su mylimu žmogumi, taip sustiprindamos emocijas.
Įsimylėjimo metu smegenys siunčia cheminius signalus per visą kūną, išskirdamos dopaminą ir adrenaliną. Šie hormonai skatina siekti tikslo ir sutelkti dėmesį į aistros objektą. Tuo pačiu metu sumažėja serotonino lygis – tai sukelia kentėjimą ir nerimą.
Įdomu tai, kad intensyvi įsimylėjimo fazė gali trukti ilgiau nei devynis mėnesius, ypač jei jausmai yra be atsako. Tačiau abipusė meilė dažnai natūraliai transformuojasi į ramesnį ir pastovesnį artumo jausmą. Antropologė Helen Fisher savo tyrimuose nustatė, kad abipusė meilė gali padėti įveikti priklausomybes, liūdesį ir psichologinius sunkumus.

Moterų smegenys įsimylėjimo metu
Mokslininkai, tyrinėjantys meilę, pradėjo naudoti smegenų vizualizavimo technologijas, tokias kaip magnetinis rezonansas. Tyrimų metu dalyviams buvo rodomos jų mylimo žmogaus nuotraukos, kad būtų galima stebėti smegenų veiklą.
Rezultatai parodė, kad peržiūrint mylimo žmogaus nuotrauką, aktyvuojamos tam tikros smegenų sritys, atsakingos už prisiminimus ir stiprias emocijas. Jei santykiai baigiasi nesėkmingai, magnetinis rezonansas rodė, kad aktyvuojasi sritys, susijusios su fizinio skausmo pojūčiu.
Moterų smegenys skiriasi nuo vyrų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pavyzdžiui, moterų smegenų pusrutuliai turi stipresnį ryšį, todėl joms lengviau reikšti emocijas.
Po artumo su partneriu moterų smegenys sumažina dorsalinės prefrontalinės žievės, atsakingos už moralę, aktyvumą. Be to, vyksta stiprus oksitocino – pasitikėjimo hormono – išsiskyrimas, todėl moterys dažnai praranda objektyvų situacijos vertinimą.
Vyrų smegenys įsimylėjimo metu
Pirmieji įsimylėjimo požymiai vyrams yra panašūs į moterų. Pirmiausia aktyvuojasi kortizolis – streso hormonas, o vėliau oksitocinas, kuris skatina prisirišimą ir pasitikėjimą.
Tačiau tolesni procesai smegenyse skiriasi. Testosteronas vyrams skatina agresyvumą ir siekį „užkariauti“ patikusį objektą. Jei tikslas nepasiekiamas, testosterono lygis kyla dar labiau, o serotonino mažėja, sukeldamas stresą ir nerimą.
Įdomu tai, kad po artumo vyrams oksitocino šuolio dažniausiai nebūna, todėl jų prisirišimas prie partnerės formuojasi ne per emocijas, o per rūpestį ir investicijas į santykius.
Ar įmanoma dirbtinai sukelti įsimylėjimą?
XX amžiaus pabaigoje mokslininkai bandė sukelti meilę dirbtinai, suleisdami įvairias hormonų kombinacijas. Deja, eksperimentai buvo nesėkmingi. Paaiškėjo, kad hormonų audra kyla dėl jausmų, o ne atvirkščiai. Vis dėlto hormonai daro įtaką mūsų elgesiui. Pavyzdžiui, oksitocino injekcijos padarė vyrus empatiškesnius ir padėjo geriau suprasti kitų emocijas.
Psichologai tvirtina, kad galima palaikyti „meilės biochemiją“, net kai pradinės aistros fazė išblėsta. Tam reikia naujų įspūdžių ir veiklų kartu su partneriu – tai skatina laimės hormonų gamybą. Pavyzdžiui, bent kartą per savaitę verta kartu užsiimti nauja veikla ar išbandyti ką nors įdomaus.
Šaltinis: https://ukr.media/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.