Nors tai gali skambėti kaip fantastikos romano siužetas, istorijoje yra nemažai rašytojų, kurių kūryba stebėtinai tiksliai atspindėjo būsimus įvykius ir tapo tarsi pranašystės ateičiai.
Šie genialūs protai, netyčia ir nesąmoningai, aprašė ateities technologijas, socialinius pokyčius ir net katastrofas, kurių tuo metu niekas negalėjo įsivaizduoti.
Apie kokius rašytojus kalbame? Jų kūryba slepia paslaptingą ryšį su ateitimi. Sužinokite apie šiuos 8 rašytojus ir jų nepaprastą gebėjimą „matyti” tai, ko tuo metu dar nebuvo!
Išradimai, gimę fantastiniuose romanuose
Neįtikėtini išradimai ir technologijos, aprašytos knygose dar prieš 50 ar net 100 metų, šiandien yra mūsų kasdienybės dalis. Kaip rašytojai sugebėjo taip tiksliai prognozuoti ateitį?
Mashable pateikia stulbinančių pavyzdžių, kaip mokslinės fantastikos meistrai aprašė technologijas, kurios vėliau tapo realybe. Sužinokite apie šiuos neįtikėtinus pranašavimus ir pasinerkite į mokslinės fantastikos pasaulį, kuris netikėtai atspindėjo mūsų realybę.
iPad: 1968 m.
Itin panašų įrenginį, kurį šiandien vadiname planšete, Arthuras C. Clarke‘as aprašė savo legendiniame romane „2001: Kosminė odisėja„. Šioje istorijoje jis pavadino jį „naujienų padėklu”, ir stebėtinai tiksliai atspindėjo šio įrenginio funkcijas bei išvaizdą, kurią šiandien puikiai atpažįstame.
„Pavargęs nuo oficialių reportažų, pastabų ir protokolų, jis prijungdavo savo naujienų padėklą prie laivo informacinio srauto ir nuskaitydavo naujausius pranešimus iš Žemės.
Vieną po kito jis peržvelgdavo didžiausius pasaulio dienraščius… Persijungęs prie ekrano trumpalaikės atminties, jis likdavo pirmajame puslapyje ir skubiai peržvelgdavo antraštes, atkreipdamas dėmesį į jį dominusius dalykus.
Kiekviena antraštė turėjo dviem skaičiais pažymėtą nuorodą; ją paspaudus, pašto ženklo dydžio stačiakampis išsiplėsdavo tiek, kad apimdavo visą ekraną. Baigęs skaityti, jis grįždavo į visą pirmąjį puslapį ir pasirinkdavo naują temą smulkiam apžiūrėjimui…“
Tankas: 1903 m.
H. G. Wellsas, savo apsakyme „Žemės šarvuočiai”, aprašė šarvuočius, kurie pasirodė realybėje tik po šimtmečio, 1916 m. Arba galbūt jo įkvėpimu tapo Leonardo da Vinčio XV a. brėžiniai, kurių autorius buvo pirmtakas šarvuočių idėjai?
„Karo korespondentas priartėjo tik tiek, kad jo riksmai būtų išgirsti.
– Kas tai buvo, po velnių? Nušovė mūsų vyrus!
– Juodas, – atsakė menininkas, – ir priminė tvirtovę. Stovėjo apie du šimtus jardų nuo pirmosios tvirtovės. – Mintyse jis ieškojo palyginimų. – Kažkas tarp didžiulio forto ir milžiniško gaubto.
[…]
Jo mirkčiojantis blyškesys priminė didžiulį nerangų juodą vabzdį; vabzdį, kuris dydžiu prilygo šarvuotam kreiseriui. Jis slinko įstrižai, link pirmųjų apkasų, ir šaudė iš šone žiojėjusių liukų.“
Virtualios tikrovės žaidimai: 1956 m.
1958 m. pasaulį išvydo pirmasis kompiuterinis žaidimas, tačiau Arthuras C. Clarke‘as jau 1956 metais, romane „Miestas ir žvaigždės”, aprašė virtualios realybės idėją, kuri tuo metu buvo tik fantazijos vaisius.
„Iš tūkstančių pasilinksminimo būdų, šis buvo pats populiariausias. Įėjęs į sakmę, nebuvai vien stebėtojas… Buvai aktyvus dalyvis ir turėjai – arba bent manei turįs – laisvą valią.
Aplinką bei įvykius tavo nuotykiams galbūt iš anksto paruošė pamiršti menininkai, tačiau čia buvo palikta pakankamai lankstumo improvizacijai.
Galėjai eiti į šiuos iliuzijų pasaulius su savo draugais, ieškodamas jaudulių, kurių nebuvo Diaspare… O kol sapnas tęsėsi, niekaip negalėjai atskirti savo išgyvenimų nuo tikrovės.“
Ausinės, įstatomos į ausis: 1950 m.
2001 m. pasirodžius iPodui, ausinės, panašios į tas, kurias šiandien naudojame kasdien, tapo itin populiarios. Tačiau Ray Bradbury, rašydamas legendinį romaną „451 laipsnis pagal Farenheitą”, įsivaizdavo ausines kaip žymiai griozdiškesnes.
„O jos ausyse buvo mažytės geldelės, glaudžiai suspausti antpirščio dydžio radijo imtuvai… Juose – elektroninis garsų vandenynas, muzika ir pokalbiai, išplukdyti į jos nerimastingo proto krantus.“
Video pokalbių pranašystės: 1911 m.
„Skype” šiandien pavertė vaizdo pokalbius kasdienybe. 1964 m. AT&T pristatė vaizdo skambučius kaip didžiulę naujovę, o pirmoji internetinė kamera buvo nukreipta į kavinę Kembridžo universitete 1993 m. Tačiau jau 1911 m. Hugo Gernsbackas romane „Ralfas 124C 41+” aprašė vaizdo pokalbius, įsivaizduodamas juos kaip ateities realybę.
„Žengdamas link telefoto ant sienos, jis paspaudė keletą mygtukų. Už poros minučių aparato priekyje esanti lentelė nušvito, vaizduodama švariai nusiskutusio maždaug trisdešimties metų amžiaus vyriškio veidą, kuris buvo malonus, tačiau rimtas.
Vos pažinęs Ralfo veido atvaizdą telefote, jis nusišypsojo ir tarė:
– Labas, Ralfai.
– Labas, Edvardai. Norėjau paklausti, ar galėtum rytoj ryte ateiti į laboratoriją? Noriu tau parodyti kai ką neįprastai įdomaus. Žiūrėk!
Jis žengė į šoną nuo savo įrankio, kad draugas galėtų pamatyti aparatą, stovėjusį maždaug dešimt pėdų nuo telefoto lentelės.“
Automatinės durys: 1899 m.
Automatinės durys – išradimas, kurio ištakas ginčija istorija. Vieni mano, kad pirmasis jas sugalvojo Heronas iš Aleksandrijos prieš 2000 metų, o kiti įžvelgia „Horton Automatics“ kompanijos nuopelnus.
Bet iš tiesų H. G. Wellsas savo romane „Kai miegalius pabus” aprašė automatines duris kaip nepaprastą išradimą, kuris atidarė durų pasaulį į ateitį.
„Priekaištingai žvilgtelėję į Grehemą, du vyrai nusisuko ir, užuot įeidami per arką, žengė tiesiai į buto sieną priešais ją.
Tuomet nutiko keistas dalykas: priešaky abiejų nueinančių vyrų, akimirksniu pakilo didžiulė šios tvirtos sienos atraiža ir vėl tuoj pat nusileido jiems nuėjus. Grehemas liko vienas su naujoku ir purpurinės spalvos apdarą dėvėjusiu barzdočiumi.“
Radaras: 1911
Hugo Gernsbackas, romane „Ralfas 124C 41+”, aprašė radarą su nuostabiu tikslumu, nors tikrasis radarų atradimas įvyko 1933 m. Guglielmo Marconi tuo metu sukūrė pirmąjį radarą, sugebantį aptikti tolimus objektus pagal jų siunčiamus signalus. Gernsbacko išmonė ir įžvalga pademonstravo nepaprastą gebėjimą numatyti ateities technologijas.
„Pulsuojanti poliarizuota eterio banga, nukreipta į metalinį daiktą, galėjo atsispindėti lygiai taip pat kaip šviesos spindulys atsispindi nuo šviesių paviršių.
Aparatui veikiant tarsi prožektoriui, bangos nusiunčiamos į didžiulį plotą. Anksčiau ar vėliau, jos atsimuš į skrendantį objektą kosmose. Maža šių bangų dalis atsimuš į metalinį skraiduolio paviršių ir atspindėti spinduliai sugrįš atgal į aparatą.
Čia juos nuskaitys aktinoskopas, užfiksuojantis tik atspindėtas, o ne tiesiogines, bangas.
Tuomet, pagal atspindėtų impulsų intensyvumą bei praėjusį laiko tarpą, galima tiksliai nustatyti atstumą nuo žemės iki skrendančio objekto.“
Atominės bombos pranašystės: 1914
H. G. Wellsas, savo romane „Išlaisvintas pasaulis”, išpopuliarino terminą „atominė bomba”, nors tuometinis pasaulis dar neturėjo jokios idėjos apie šį griaunantį išradimą.
Rašytojo knyga pranašavo atominį karą ir aprašė neegzistavusias technologijas, kurios vėliau tapo šiurpioka realybe.
„XX a. pradžioje mokslininkai susidūrė su radioaktyvumo indukcijos į sunkesnius elementus problema; jie negalėjo pasinaudoti vidine atomų energija. Šią problemą jau 1933 m. išsprendė Holstenas, kuriam pagelbėjo nuostabi indukcijos, intuicijos ir sėkmės kombinacija. […]
Atomų skilimą jis įvykdė mažiausioje bismuto dalelytėje. Ji susprogo su didele jėga ir išskyrė nepaprastai radioaktyvias dujas, kurios išsisklaidė tik po savaitės, ir tik dar po metų jis galėjo įrodyti praktikoje, jog jo paskutinis pasiektas rezultatas buvo auksinis.
Bet viskas jau buvo padaryta – atsipirkęs nubrozdinta krūtine bei sužalotu pirštu, Holstenas žinojo, kad pirmajai nematomai bismuto dalelei pavirtus į skaldančią, plėšančią energiją, jis žmonijai atvėrė naują kelią, nors dar siaurą ir tamsų, į neribotos galios pasaulius.“
Mokslinė fantastika – pranašystės šaltinis
Mokslinės fantastikos rašytojai ne tik kuria įspūdingas istorijas, bet ir kartais pasirodo esą nepaprastai tikslūs pranašai.
Jų knygose galima aptikti ne vieną aprašymą, kurie iki smulkmenų atitinka šiandien sukurtus realius įrenginius ir technologijas. Šių rašytojų gebėjimas įžvelgti ateitį stebina ir šiandien, drauge primindami, kad fantazijos vaisiai turi ypatybę virsti tikrove.
