Orhan Pamuk „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ (skaitytojų išrinkta geriausia 2009 m. verstine knyga)
.jpg)
Pradėjęs skaityti „Stambulą“, nejučia susimąstai, ar galima su didesne meile ir estetiniu pojūčiu pasakoti apie savo miestą, kuriame persipina viena už kitą įdomesnės žmonių istorijos, sielos gelmes palytėjantys jausmai, kerinčios spalvos ir kvapai. Neveltui sakoma, kad gyvendamas Stambule, O. Pamukas stebėjo pasaulio ir žmonijos įvairovę. Užburianti ir hipntizuojanti knyga.
Markus Orths „Kambarinė“

Pakerėta galimybės prisiliesti prie svetimų žmonių istorijų, ji susižavėjusi apžiūrinėja ir uodžia svečių daiktus, matuojasi jų drabužius, sklaido raštelius, o sykį yra priversta slėptis po lova, nes į kambarį grįžta jo gyventojas… Iš pirmo žvilgsnio plonytė knygelė yra neįtikėtinai talpi. Tuo tarpu puikus pasakojimo stilius neleidžia nuo jos atitrūkti iki paskutinio puslapio.
Andreϊ Makine „Moteris, kuri laukė“

Tai įstabus pasakojimas apie neišsipildžiusią, amžiną ir nemarią meilę moters, atkampiame kaimelyje prie Baltijos jūros daugiau nei trisdešimt metų laukiančią savo dingusio mylimojo. Veros laukimas alsuoja šalia jos kasdienio gyvenimo — moteris mokytojauja kitapus ežero esančiame kaime, rūpinasi vienišomis senutėmis, dirba įprastus buities darbus. Rūsčią jos tikrovę tarsi papildo nuostabus ir griežtas šiaurės gamtos peizažas. Moteris ima vis labiau dominti gerokai jaunesnį rašytoją, atvykusį į kaimą rinkti medžiagos apie vietos gyventojų papročius.
A. Makine yra pasakojęs, kad pasirodžius šiam romanui, daugelis kritikų nusprendė, jog panaši istorija galėtų nutikti tik Rusijoje. Tačiau rašytojas patikino vėliau išgirdęs panašią istoriją apie moterį, gyvenusią Prancūzijoje. Anot jo, tai įrodo, kad pasišventimas vienintelei ir amžinai meilei nepriklauso nuo tautybės ar kultūrinio mentaliteto — tai kažkas, kas veda kur kas giliau.
Muriel Barbery „Ežio elegancija“

Iš pažiūros atšiauri namo sargė Renė, dvylikametė turtingų buržua duktė Paloma ir meno mylėtojas japonas Kakuro Ozu — šių personažų istorijos neįtikėtinai persipina šmaikščiame ir išties elegantiškame romane. Jį rekomenduojame visiems, jaučiantiems sentimentus paryžietiško gyvenimo dvelksmui ir literatūrai, kupinai gero humoro jausmo, jautraus atidumo ir filosofinių įžvalgų.
Ernestas Parulskis „Kasdienybės kunstkamera“

Pats autorius save vadina kasdienybės kolekcionieriumi, o gausią kolekciją sėkmingai pavertė intelektualiais, įžvalgiais ir žaismingais tekstais. Apie mus supančius daiktus ir reiškinius E. Parulskis pasakoja išradingai, detaliai ir su lengva šypsena, kurios neretai taip trūksta sunkiasvoriuose lietuviškuose esė. Rekomenduojama tikriems žodžio ir stiliaus meistrystės gurmanams.
Jonas Mekas „Žmogus prie lyjančio lango“

Stebėdamas J. Meko akimirkas supranti, kad būtent jos yra didžiausias emocinės talpos ir tikslumo vienetas. Ryšku, tikra, gilu.
Juan Marsé „Mergina aukso kelnaitėmis“

Pernai metais pasirodė ir „Mergina aukso kelnaitėmis“, 1978 m. apdovanota „Premio Planeta“ premija, kasmet teikiama už reikšmingiausią pasaulio literatūros kūrinį ispanų kalba. Kaip ir būdinga ispanakalbei literatūrai, J. Marsé pasakojimuose beveik nusitrynusi riba tarp sapno ir realybės. Socialinės realijos ir personažų santykiai neretai vystosi mirguliuojantį miražą primenančiame vizijų ir fantasmagorijų pasaulyje.
„Mergina aukso kelnaitėmis“ pasakoja apie rašytoją, glaudžiai bendradarbiavusį su Franko režimu. Atsiskyręs nuo visuomenės, jis kurpia savo melagingus memuarus, tikėdamasis pakreipti istorinę tiesą sau palankia linkme. Tačiau vieną dieną pas jį atvyksta dukterėčia Marijana. Įžūli, velniškai ironiška nutrūktgalvė, spinduliuojanti begalinę seksualinę energiją, apverčia fantazijų pasaulyje nardančio dėdulės gyvenimą aukštyn kojomis.