[-[0]-]
Televizorius – moderni, spalvota ir gyvenimą vagianti dėžutė. Pasaulyje vis daugėja šeimų ir pavienių asmenų, atsisakančių šios stebuklų skrynelės. Žmonės tai daro ne todėl, kad taupo elektrą, o todėl, kad pernelyg myli gyvenimą.
Spaudoje vis dažniau matome naują terminą – „noulaiferis“. Pirmą kartą perskaičius šį žodį, galvoje netilpo asociacijos, kas tai galėtų būti. Išvertus iš anglų kalbos tai reikštų – negyvenantys. Labiau pasidomėjus, supranti, kad šis žodis turbūt labiausiai atitinka „noulaiferių“ NEgyvenimo būdą.
Pasyvumo įgūdžio formavimas
Mokslo žurnale „Journal of the American Medical Association“ buvo paskelbti 1970-2011 metais atlikti aštuonių tyrimų rezultatai. Tyrėjai Andersas Grontvedas ir Frankas Hu konstatavo, kad europiečiai per dieną prie televizoriaus praleidžia vidutiniškai daugiau nei tris valandas, australai – keturias, o amerikiečiai – penkias.
Mokslininkai yra paskaičiavę, kad žmogus pramiega vidutiniškai trečdalį savo gyvenimo, atrodo tiek daug, kad net trumpam kyla noras mažiau miegoti. O kaip su televizija? Taip išeina, kad per 10 metų vidutinis europietis prie televizoriaus praleidžia netoli pusantrų metų. Verta susimąstyti, ar šis laikas buvo tikrai prasmingai išnudotas ir ką sužinojote tiek gyvenimo akimirkų atidavę televizijai?
Dažniausiai, kuomet kalbama apie virtualųjį gyvenimą ar kibernetinę erdvę, kalbama apie vaikus. Taip yra, nes tai silpniausia visuomenės grandis, kuri negeba atsirinkti, kas yra gerai, o kas nelabai. Tačiau pastaruoju metu, suaugusieji taip pat prarado šį gebėjimą. Įsmeigę akis į ekraną nebematome, kas vyksta aplink mus. Televizija sugeba taip patraukti mūsų dėmesį, kad matome tik reaktyviniu greičiu skriejančius vaizdus.
Sukuriama įliuziją, jei televizoriaus nežiūrėsime, būtinai kažką praleisime. Ne veltui yra kuriamos filmų pirmos, antros ir trečios dalys, kurias BŪTINAI turime pamatyti. Ar po bulvarinės laidos ar eilinio romantinio filmo paklausiate savęs, ką aš sužinojau ir ko išmokau? Atsakyti turbūt nebūtų sunku.
Dažnai mėgstama pateisinti televizijos žiūrėjimą, kaip laisvalaikio praleidimo būdą – su šeima, mylimu žmogumi, draugais. Spoksodami į dėžutę mes nebesuprantame su kuo leidžiame laisvalaikį – draugais ar televizija. Koks tampa šalia sėdinčių artimųjų vaidmuo ir ar tikrai mes būname su jais ar tiesiog fiziškai šalia jų?
„Bulvės ant sofos“ karta
Susmukę ant sofos, nejaučiame kaip į ekraną spoksome jau kelias valandas. Kartais įsitaisę net nelabai patogioje pozicijoje, galime taip išbūti kelias valandas – išsijungiame. Amerikoje daug laiko prie televizoriaus ekrano praleidžiantys asmenys vadinami „couch potato“, išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų „bulvė ant sofos“. Teisingas pastebėjimas. Atsijungę mes gulime/sėdime lyg daržovės. Per daug nemąstome, nejudame, mūsų raumenys visiškai nedirba.
Kuomet žiūrime televizorių, nejuda net mūsų akių raumenys, nors paprastai jie juda net miegant.
Įdomus faktas, kad vyriškosios lyties asmenys į virtualų pasaulį išsikrausto keleriopai dažniau. Kodėl? Kai kurių mokslininkų manymu, taip yra dėl to, kad moterys (taip pat ir mergaitės) labiau vadovaujasi juslėmis ir pasaulį vertina emocionaliai. Taigi kompiuteris retai kuriai iš jų gali atstoti gyvus kontaktus.
Gadiname savo sveikatą
Televizijos žiūrėjimas žaloja tiek psichinę, tiek fizinę žmogaus sveikatą. Elektromagnetinių bangų laukas trikdo galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės veiklą, dėl to skauda galvą, akis, pablogėja regėjimas. O ką jau kalbėti apie dulkes, kurios labai greitai kaupiasi ant kineskopo ir už jo. Jos gali būti itin pavojingos alergiškiems, bronchine astma ar plaučių ligomis sergantiems žmonėms.
Kaip jau minėjome, kita problema – fizinio aktyvumo stoka arba dar kitaip „bulvės režimas“. Mokslininkai pastebėjo, kad žmonės, gulėdami ar sėdėdami prie televizoriaus, dažnai mėgsta užkandžiauti, ypač nesveiką maistą. Jau vien fizinio aktyvumo stoka skatina nutukimą, trikdo medžiagų apykaitą, o mes dar „padedame“ patys sau kimšdami užkandžius, kurių kiekio užsižiopsoję į ekraną, nebekontroliuojame.
Buvo nustatyta, kad nuo televizoriaus žiūrėjimo pradžios praėjus vos 30 sekundžių, žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, pasiekiamas tam tikras atsipalaidavimas, mažėja budrumas ir mąstymas.
Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas netinkamai apšviestoje aplinkoje labai kenkia akims. Jos pervargsta, vystosi sausų akių sindromas, ilgainiui akys nusilpsta ir atsiranda įvairių akių ligų. Prisipažinkite, televizorių labiausiai mėgstame žiūrėti prieblandoje ar net aklinoje tamsoje.
Reklamos poveikis
Ar kada susimąstėte, kodėl nuolat kartojamos tos pačios reklamos? Sakysite, kad jos nedaro Jums jokio poveikio, tiesiog nekreipiate į jas dėmesio. Deja, yra priešingai. Smegenys, matydamos dažnai besikartojančią informaciją, fiksuoja ją kaip labai svarbią. Gaunama informacija yra įrašoma ir į sąmonę ir į pasąmonę. Ne veltui kuomet kažką mokomės, rekomenduoja kuo dažniau kartoti naują informaciją.
Televizija mus verčia norėti daiktų, kurių mums visai nereikia, taip kuriamas dirbtinis vartotojiškumas ir vergavimas prekiniams ženklams. Ar pastebėjote, kaip reklamose stengiamasi parodyti, kad vieną ar kitą daiktą turintis žmogus yra pranašesnis, sėkmingesnis ir visaip kitaip „esnis”? Viena komercinės televizijos valanda dažniausiai susideda iš 40 minučių turinio ir 20 minučių reklamos. O kaip žinome, televizijos reklama yra viena brangiausių, todėl mes tampame pačiu geriausiu verslo įrankiu. Palyginimui, vienoje iš ne pačių brangiausių Lietuvos kanalų, viena sekundė eterio geriausiu laiku kainuoja apie 220 litų. Spręskite patys, ar televizijos „banginiams” neparanku prisitraukti ir išlaikyti „bulvių armiją”.
Belieka paklausti savęs, ar dažnai į draugų kvietimus susitikti atsakome – neturiu laiko. O kur dingsta tas laikas ir kas jį turi žinome tik mes patys.
.jpg)
