[-[0]-] Nuotraukoje – Clash Magazine
Lietuvos muzikantai retai būna pastebėti užsienio kritikų, ypač iš Jungtinės Karalystės – šalies, kurios muzikos industrija yra lyderė Europoje. Dėl to vieno svarbiausių britų roko žurnalų „Clash“ naujienų redaktoriaus ir BBC muzikos kritiko Si Hawkinso vizitas Lietuvoje, Vilniaus muzikos savaitėje, buvo vertingas.
„Clash“ tinklalapyje clashmusic.com Hawkinsas apie Vilniaus muzikos savaitę parengė dviejų dalių apžvalgą, kurioje daugiausia dėmesio skyrė Lukiškių aikštėje iškilusiai Johno Lennono smėlio skulptūrai, Nicolo Jaaro koncertui „Lofte“, latviams „Instrumenti“, lietuviams Markui Palubenkai ir „The Perfect Pill“ bei faktui, kad žodis „pienas“ lietuviškai skamba beveik kaip vienas subtilus žodis angliškai.
Si Hawkinso vizito Vilniuje metu su juo trumpai pasikalbėjome apie tai, ką Lietuvos muzikantams reikėtų daryti, kad jie būtų pastebėti užsienyje. Dalinamės jo požiūriu ir patarimais:
Lietuvoje turime nemažai muzikos grupių, kuriančių muziką, kuri galėtų būti įdomi tarptautiniu mastu, jei tik kas nors už Lietuvos ribų ją būtų girdėjęs. Kaip patartumėte mūsų grupėms skleisti žinią apie save?
Tai yra sudėtinga, bet britų grupės susiduria su tokia pačia problema: jų tiek daug! Kasdien gaunu paklausyti mažų mažiausiai penkias naujas britų grupes, tad pats suprask, kaip sunku visas jas įvertinti. Dėl to geriausias būdas yra užmegzti gyvą kontaktą su grupe ar jos atstovais. Štai Estijos grupė „Ewert and the Two Dragons“ – mano kolegos pamatė juos Talino muzikos savaitėje. Niekaip kitaip į juos nebūtume atkreipę dėmesio.
Gera naujiena jums yra ta, kad Lietuvos grupės, kaip ir sakykim, grupės iš Italijos ar iš bet kurios kitos mažiau pažįstamos šalies, turi esminį pranašumą – jų muzika dažnai būna kitokia, negu ta, kuri sukuriama Didžiojoje Britanijoje. Kai pamatai dar vieną britų grupę, galvoji: „O ne, ir vėl…“. Kai pamatai grupę iš Lietuvos – „OK, tai gali būti įdomu“.
Bet jeigu tos grupės nepamatai…
Tuomet reikia padaryti, kad pamatyčiau. Norint, kad grupės būtų pastebėtos, joms reikia sukurti šiokį tokį šurmulį. Galima pradėti nuo savo muzikos siuntimo blogeriams ir tikėtis iš jų teigiamos reakcijos. Net jei mažiausias tinklaraštis apie tave parašo, gali būti, kad greitai būsi pastebėtas truputį populiaresnio tinklaraščio, vėliau – dar populiaresnio, tada galbūt jau būsi pastebėtas ir muzikinės spaudos.
Kalbant apie žurnalistus – reikia pasistengti užmegzti su jais kontaktą, gal net susidraugauti. Muzikos savaitės, kaip ši, tam yra puiki vieta.
Žinoma, reikia nepamiršti koncertuoti, turėti bent jau demo CD ir nesustoti.
Kokia kalba geriau dainuoti – lietuviškai ar angliškai?
Jei esi pakankamai geras, tai nėra svarbu. Prisiminkime „Sigur Rós“ – niekas nesupranta apie ką jie dainuoja. Tai kažkas panašaus į islandų kalbą. Grupė „Casiokids“ iš Norvegijos – jiems sekasi visai neblogai, nors jų dainų tekstai yra norvegiški. Kita vertus, aš suprantu, kad šios šalys – Islandija, Norvegija ar, sakykime, Prancūzija – muzikos prancūzų kalba taip pat gaunu daug – turi stiprias muzikos industrijas. Lietuvai to trūksta, bet jūsų kalba turi išskirtinumą – žmonės jos paprasčiausiai nėra girdėję. Žinoma, tai užkirstų kelią lietuviškai dainai patekti į nelietuviško radijo eterį, bet juk radijas nebėra toks svarbus, kaip anksčiau.
Taigi, jei dainuoji lietuviškai – tai tave išskiria iš kitų dešimties britų grupių, kurias klausau po tavęs. Tu jau turi pliusą.
O jei dainuoji angliškai?
Dainuoti ne savo gimtąja kalba ir daryti tai su entuziazmu, aistra, stipriu jausmu, yra sudėtinga. Nebent kuri pop dainas. Jei ne – tada geriau dainuoti savo gimtąja kalba, nes tai bent jau skamba nuoširdžiai, atrodo tikra. Jeigu bandai dainuoti savo antrąja kalba ir nesi absoliučiai, šimtu procentų jos įvaldęs, tada rezultatas neskambės gerai. Bet apskritai, svarbu, ar muzikantas yra pakankamai geras. Jei yra, jis gali dainuoti ir lietuviškai ir tai nesutrukdys jo sėkmei.
Si Hawkins Vilniuje
Si Hawkinsas taip pat rašo apie futbolą, britų stand-up komikus užsiima kelionių žiurnalistika. Muzikinę žurnalistiką pradėjęs nuo šokių muzikos, šiuo metu jis rašo apie indie ir roką, išskirtinį dėmesį rodydamas Šiaurės šalių muzikai, už ką „Clash“ redakcijoje jį pravardžiuoja „Captain Scando“ – „Kapitonu Skandinavija“.
