Likus vos dienai iki oficialaus [-[0]-] atidarymo, Lietuvos jūrų muziejuje ketvirtadienį rinksis Klaipėdos jūrinė bendruomenė. Istoriniame Nerijos forte 14 valandą tradiciškai bus surengta iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija su patrankos šūviu. Po jos muziejaus kieme, prie paminklo „Lietuvai jūrą atvėrusiems“, bus pagerti Lietuvos jūrininkai.
Po ceremonijos Karinių jūrų pajėgų orkestras pakvies į vidutinį žvejybos tralerį „Dubingiai“. Jame bus atidaryta paroda „Dingusio laivyno liudininkas“, skirta šio laivo penkiasdešimtmečiui. Šis socialistinio darbo veteranas, daugiau nei 18 metų skrodęs vandenynų ir jūrų bangas, 1980 metais buvo perduotas Jūrų muziejui ir 1986 metais įkurdintas sausumoje – senųjų žvejybos laivų aikštelėje.
Lankytojus, traukiančius iš kelto į muziejų, ir pasitinka šioje aikštelėje išrikiuoti laivai, pirmaisiais pokario dešimtmečiais pradėję pramoninę žūklę Lietuvoje. Tai – patys didžiausi muziejaus eksponatai. Niekur kitur lankytojai nepamatys jūrų laivo nuo kilio iki stiebų viršūnių, negaus pačiupinėti jo sraigto ar vairo plunksnos. Ta plunksna jūrininkai vadina peleką, kuris yra po laivugaliu ir naudojamas vairavimui.
Pasak muziejaus direktorės Olgos Žalienės ši, pabrėžtinai jūriška ekspozicija, radosi beveik atsitiktinai.
„Mintį pakišo Neringos žuvininkystės ūkis, – pasakojo Olga Žalienė. –Ūkis, neturėdamas kur dėti nurašomo mažojo žvejybos tralerio, sugalvojo padovanoti jį muziejui. Nesiryžome dovanos atsisakyti, nes žinojome, kad tai paskutinis Lietuvos jūrų žvejybos laivyno laivas mediniu korpusu. Netrukus šalia jo aikštelėje atsistojo ir plieninis tralbotas. Na, o jūrų galiūno „Dubingiai“ iškėlimas į sausumą tapo didžiausiu galvosūkiu“.
Šis traleris sveria daugiau nei 360 tonų. Okeaninį žvejybos laivą, išmaišiusį Atlantą nuo Niūfaundlendo iki Pietų Georgijos salos , iš vandens iškėlė ir tiesiai į vietą aikštelėje nuleido Suomijoje pastatytas tūkstanttonis kranas „Stanislav Judin“.
„Dabar tokios avantiūros niekaip nesugebėtume įvykdyt, – šypsosi muziejaus direktorė Olga Žalienė. – Sovietmečiu daugelį griežtų instrukcijų ir saugumo technikos reikalavimų galima buvo apeiti ar supaprastinti. Padėdavo reikiamo asmens skambutis, koks tauraus gėrimo butelis ir paprasčiausias laivininkų ar uostininkų geranoriškumas ir nevaldiškas dėmesys muziejui“.
Plaukiojantis galiūnas „Stanislav Judin“ buvo skirtas kilnoti povandeninius laivus Tolimuosiuose Rytuose, o į Klaipėdą, į Vakarų laivų remonto įmonę, jis užplaukė iš Kaliningrado pasitvarkyti prieš kelionę. Tam, kad šis kranas galėtų atplaukti arčiau kranto ir iškelti „Dubingius“, žemsiurbė turėjo trumpam pakeisti uosto vidinės akvatorijos farvaterio gilinimo kryptį ir išgilinti priplaukimą prie krantinės.
Vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“ pasak parodą apie jį rengusio muziejaus istoriko Dainiaus Elerto yra net gi ne dviguba, o triguba įžymybė.
„Tai vienintelis likęs „gyvas“ iš šimtų tokių laivų, 1960-80 metais priklausiusių Lietuvos žvejybos laivynui. To laivyno, kaip žinome, nebėra. „Dubingiai“ – vienintelis jo liudininkas, – sako Dainius Elertas, pridurdamas. – Jis pastatytas ne Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kaip jo pirmtakai, o Klaipėdoje, „Baltijos“ laivų statykloje. Ir trečia, šis laivas garsėjo puikiais laimikiais, 1972 metais pasiekęs Okeaninės žvejybos laivyno bazės rekordą – per reisą sugavo net 30 tonų žuvies.
