[-[0]-] Augusto Didžgalvio nuotr.
Kandžiu ir šmaikščiu žvilgsniu mūsų šalelės kelius ir pakeles nužvelgiantis publicistas, rašytojas ir gurmanas Andrius Užkalnis turi tvirtą nuomonę apie viską, kas pasipainioja jo žemiškoje kelionėje ir nebijo jos panaudoti. Savo plunksnos gerbėjams ir negerbėjams (kartais sunku suvokti, ar tarp jų – vienaip ar kitaip – šio autoriaus skaitytojų, yra kažkoks realus skirtumas) išdidžiai kulniuodamas kartais Andrius mesteli kokią su kinu susijusią repliką (suprask, būseną „Facebook“), tačiau publikacijų šia tema mūsų herojus nėra parengęs itin daug, todėl pasišovėme užpildyti šią spragą.
Skaitykite, arba ne. Mėgaukitės, arba ne. Žiūrėkite, arba ne. Skanaus, arba ne. Žinoma, sąrašas yra iš dalies dirbtinis dalykas. Filmų, kurie man svarbūs, yra daugiau, nei čia išvardinta. Antra vertus, kai paklausė, kokius kinus galiu išvardinti, pirma mintis buvo – ne, dešimties nesurinksiu. Paskui ilgai juokiausi. Na, nesijuokiau – toks posakis.
Komentatoriai, nesivarginkit man nurodydami, kodėl neminėjau vieno, kito ar trečio. „Nesuprantu, kaip galima buvo nepaminėti“. Tai pasistenkit ir suprasit, goddamn it. Taip, man neįdomu „Lord of the Rings“, taip, aš negaliu pakęsti Bondo filmų, taip, man anglų kinas apskritai atstumiantis, prancūzų filmus galiu žiūrėti gal vieną iš dešimties.
Ir apskritai, čia rašau, kas patinka man. Kai jūsų paprašys, jūs surašysite, kas patinka jums. Jei paprašys. Taigi dešimtukas augimo tvarka: Nuo mažiausiai svarbaus, iki svarbiausio.
10. Haraldo Zwarto filmas „Naktis Makulo Bare“ („One Night At McCool‘s“, 2001)
Populiari nuomonė yra tokia, kad šį filmą žmonės žiūri dėl jaunos Liv Tyler, tačiau jos vaidyba ten nėra net vidutinė (greičiau silpna), tačiau siužetas juokingas, scenarijus stiprus, Mattas Dillonas išvelka ant savo pečių troškulį gerai vaidybai, ir paraleliniai nusvaigusių diedų siužetai įtikina ir suteikia gerą žiūrėjimą nuo pat pradžių. Matote, o jūs tokio net nežinojote (tikriausiai).
9. Terry Zwigoffo filmas „Blogasis Santa“ („Bad Santa“, 2003)
Nebuvo juokingesnio kino, šiaip pagalvojus. Su neįtikėtinu aktorių pasirinkimu: Billy Bobas Thorntonas, Lauren Graham, Bernie Mac, Tony Cox. Su keiksmažodžių lavina, blogu elgesiu ir gera pabaiga. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dabar tokių politiškai nekorektiškų filmų jau niekas nebedaro.
8. Quentino Tarantino filmas „Bulvarinis Skaitalas“ („Pulp Fiction“, 1994)
Pirmiausia, dėl Johno Travoltos, grįžusio į apyvartą su šiuo filmu. Dėl citatų, kurių neįkąs joks vertėjas; reikia angliškai žiūrėti. Dėl atsipalaidavusio centrinio siužetinio stuburo nebuvimo. Tai tobulas filmas, kuris džiaugiasi ir prieš nieką nesiteisina.
7. Jameso Camerono dilogija: „Terminatorius“ ir „Terminatorius 2“ („Terminator“, 1984; „Terminator 2 – Judgment Day“, 1991)
Tiesiog labai daug pačių geriausių scenų ir posakių, neįmanoma tų filmų neįtraukti. O gal todėl, kad čia filmai iš mano vaikystės ir žalios paauglystės.
6. Martino Scorsese filmas „Geri Vyrukai“ („Goodfellas“, 1990)
Martinas Scorcese padarė keistai įsimenamą ir neprilygstamo muzikinio takelio filmą pagal gana paprastą Mafijos ir žmogiško „rise and fall“ istoriją. Aš neįsivaizduoju, kaip galėtų būti, kad būčiau nematęs šio kino. Aš nežinau, kaip aš gyvenau, kol nebuvau pamatęs šio filmo. Nors kažkaip gyvenau. Robertas De Niro ir Joe Pesci šiame filme blizga ryškiau, nei įmanoma įsivaizduoti.
5. Andrėjaus Tarkovskio filmas „Stalkeris“ („Сталкер“, 1979)
Vienintelis rusų filmas šiame sąraše. Kai jį rodė mano vaikystėje/paauglystėje, jau tada beveik niekas jo nesuprato. Man buvo nuostabus dailininko darbas ir filmavimas. Pagrindinę mintį – žmonių baimę prisiliesti prie savo laimės, kuri padėta tiesiai prieš juos – supratau jau vėliau. Rudeninių spalvų, rūdžių ir dulkių triumfas. Ir didaktinė istorija: savo laimės nereikia bijoti, nes ji pati pas jus neateis.
4. Johno McTiernano filmas „Kietas riešutėlis“ („Die Hard“, 1988)
Mažai kur kitur action hero yra išreikštas tokia gryna, tobula forma, kaip čia Bruce’o Williso sukurtas vaidmuo. Tęsiniai nepasiekė pirmojo filmo aukštumos. Nakatomi Plaza – įsiklausykite vien į pastato pavadinimą.
3. Sofios Coppolos filmas „Pasiklydę vertime“ („Lost In Translation“, 2003)
Ne tik todėl, kad viskas vyksta Japonijoje – miestuose, viešbučiuose, baruose, kurie yra buvę ir mano gyvenimo dalis. Tai liūdnas pasakojimas apie neišsipildymą ir apie žmonių laimės efemeriškumą, tačiau nenugalimai optimistinis. Ir tai vienintelis filmas, kur galima žiūrėti Scarlett Johansson, kuri dabar patapo beviltiška ir nepakenčiama fyfa.
2. Oliverio Stone filmas „Volstrytas“ („The Wall Street“, 1987)
Tik pirmasis filmas, ne tęsinys, kuris yra absoliučiai bevertis visomis prasmėmis ir gerai demonstruoja Oliverio Stone’o galutinį socialistinį nukvakimą.
Tas filmas suformavo kokius 70 proc. mano troškimų ir ambicijų. Sumanytas kaip moralizuojanti istorija apie pinigų šlykštumą, jis tapo himnu mums, kapitalistinėms kiaulėms. Aš ir mano draugai tuos tekstus žinome atmintinai. Mes tuos vaizdus ir restoranus ir gatves žinome atmintinai.
1. Francis Fordo Coppolos filmų „Krikštatėvis“ („The Godfather“) trilogija
Nebijau būti neoriginalus, koks man skirtumas. Jei šis filmas yra svarbiausias visų laikų filmas dar šimtui milijonų žmonių, man ne problema. „Krikštatėvio“ kultūrinis poveikis yra neeilinis, žodžiai, iškelti į nuolatinę anglų kalbos vartoseną, dabar yra lyg iškalti akmenyje.
Dabar pamačiau, kad surašiau dešimt, bet kiek dar gerų filmų negalėjau įtraukti: „Top Gun“, „As Good As It Gets“, „A Few Good Men“, „Something‘s Gotta Give“ (neatsimenu kito tokio euforinio feelgood filmo), „Bourne Identity“, jau nekalbant apie serialus – „Sopranai“, „Californication“, ir, žinoma, „Twin Peaks“. Bet ką padarysi, gal kitą kartą. Turime visą laiką pasaulyje.
.jpg)
