[-[0]-]
Apėmus įsiūčiui, skaičiavimas iki dešimties (mėginant nusiraminti) viską gali tik dar labiau pabloginti. Testų, kuriuos atliko stresinėje situacijoje atsidūrę studentai, rezultatai rodo, jog sprendimas skirti laiko „susitelkimui“ į situaciją supykusį žmogų įsiutina tik dar labiau. Tokioje situacijoje galvoti apie savo emocijas yra blogiausia iš visų alternatyvų, tvirtina Ohajo valstijos (JAV) mokslininkai.
„Supykus blogiausia, ko žmonės įprastai griebiasi, yra mėginti susitelkti į nuoskaudą, pykčio emocijas ir jas suprasti, – tvirtina Ohajo valstijos universiteto komunikacijos ir psichologijos profesorius Bredas Bušmanas (Brad Bushman). – Jei tam skirsite pernelyg daug dėmesio, sulauksite „atatrankos“ efekto, t. y., jūsų agresija tik dar labiau sustiprės. Toks veiksmas ne nukenksmina sąmonėje įsismarkavusias agresyvias mintis ir emocijas, o jas tik suintensyvina, t. y., padidina agresyvių veiksmų tikimybę.“
B. Bušmanas, eksperimentuodamas su studentais, kuriuos į stresinę situaciją „įvarydavo“ jų veiklą grubiai pertraukianti vidinė ryšio sistema, priėjo išvadą, jog geriausias „receptas“ tokiu atveju – mėginimas pažvelgti į save iš šalies. Žmonėms derėtų apsvarstyti savo problemas, tačiau žvelgiant į jas iš šalies, iš aukštai. Tyrėjai tokią strategiją vadina „nutolimu, atitolimu“ (angl. – ‚self-distancing“).
Pasirodo, toks triukas veiksmingesnis net ir už mėginimus įsivaizduoti ką nors raminamo. Tyrimo rezultatus aprašančios publikacijos pagrindinis autorius, Ohajo valstijos universiteto psichologijos studentas Dominikas Mišovskis (Dominik Mischkowski) tvirtina, jog raminamų dalykų įsivaizdavimas duoda trumpalaikį efektą, tačiau pyktis vėliau vis tiek atsinaujina.
„O štai atitolimo veiksmas iš tiesų padeda, net ir iškart po provokacijos – tai yra galinga priemonė, kurią rekomenduojame naudoti visiems, ką apėmė pyktis ar įsiūtis, – teigia D. Mišovskis. – Esmė – neįsijausti į kylantį pyktį, pažvelgti į situaciją nuosaikiau, iš tam tikros perspektyvos. Reikia mėginti įsivaizduoti, jog į stresinę situaciją ir nirštantį save žvelgiate ant sienos tupinčios musės akimis.“
Eksperimentas buvo vykdomas dviejose grupėse. Pirmojoje dalyvavo 94 koledžo studentai. Jiems buvo paaiškinta, jog jie dalyvauja tyrime, kurio metu ketinama išsiaiškinti, kaip muzika veikia problemų sprendimą ir emocijas. Studentų buvo paprašyta klausytis klasikinės muzikos fragmento ir tuo pat metu mėginti išspręsti 14 sudėtingų anagramų (pateiktų raidžių grupės perdėliojimas į prasmingą žodį). Kiekvienai anagramai studentams buvo skirta tik po 7 sekundes. Per tiek laiko tiriamieji privalėjo ne tik surasti anagramos sprendimą, bet ir vidinio ryšio kanalu bendrauti su eksperimentuotoju.
Eksperimento esmė – išvesti tiriamuosius iš kantrybės ir išprovokuoti jų pyktį. Tai eksperimentuotojai darydavo vis pertraukdami užduotis sprendžiančius studentus, į vidinio ryšio sistemos mikrofoną kalbėdami garsiau ir galiausiai tiriamiesiems išrėždami: „Klausyk, aš jums kartoju jau trečią kartą! Gal malonėtumėte laikytis tyrimo instrukcijų? Prašyčiau kalbėti garsiau!“
Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog tie studentai, kurie stresinėje situacijoje taikė atitolimo veiksmą, jautė mažiau pykčio negu tiriamieji iš antrosios (kontrolinės) grupės, taikę kitas pykčio malšinimo technikas.
„Daugelis tiki, jog leidžiant pykčiui įsisiūbuoti, pavyks sulaukti vadinamojo „katarsio“ efekto, kai palengvėja vien todėl, kad emocijai leidžiama „išsilieti“. Tačiau pykčio atveju taip nebūna. Įsijautus į pyktį, jis tik dar labiau sustiprėja, ir žmogus tampa dar agresyvesnis“, – tvirtina B. Bušmanas.
.jpg){kind=small}
