Kaip atliekamas „degančio žmogaus” triukas?

Meniniuose filmuose galima dažnai išvysti scenas, kuriose vaizduojami liepsnų apimti asmenys.

Tačiau jei pažvelgtumėte atidžiau, pastebėtumėte du dalykus – tai, kad jie beveik visada būna pilnai apsirengę ir tai, kad jie „linkę” judėti į priekį. Kaip tik šie du aspektai gerokai palengvina viso triuko atlikimą.

Norint, kad toks sumanymas suveiktų ir kad būtų išvengta nudegimų, tarp kūno ir liepsnos reikia patalpinti kažkokį vėsų objektą. Tačiau paprastas vanduo čia netinka, kadangi jis paprasčiausiai tiesiog nubėgs kūnu ir drabužiais, tad vėsinantysis efektas bus prarastas. Todėl kaskadininkai įmirko savo drabužius į vandens ir superabsorbcinėmis savybėmis pasižyminčių polimerinių skaidulų mišinį, kuris vandenį išlaiko vienoje vietoje. Panašių savybių medžiagos naudojamos kūdikių sauskelnėse. Tokiu būdu paruošti drabužiai kurį laiką audiniui neleidžia įkaisti, tačiau patys kaskadininkai turi judėti į priekį, kad vėjas neleistų liepsnoms pasiekti niekuo neapsaugoto veido.

Kaskadininkai naudojasi specialiu nuo ugnies saugančiu vandens turinčiu geliu, kurį galima užtepti ant odos plonu sluoksniu. Šis gelis žiūrovams yra nepastebimas, ypač kai filmuojama intensyvaus ir greito veiksmo scena ir įvairūs specialieji efektai atitraukia žiūrinčiojo dėmesį nuo tokių smulkmenų.

Tolesniame video parodytas eksperimentas, kurio metu ranka buvo ištepta tokiu „kaskadiniu” geliu. Gelio paviršius atsargiai padengtas degia medžiaga. Fotografavimo metu eksperimentą atlikęs asmuo turėjo nejudėti, kad nuotrauka išeitų kuo geresnės kokybės, tačiau kaip jis pripažįsta, tai kėlė nerimo – kaitra pradėjo jaustis vos po kelių sekundžių.

Dėmesio! Nebandykite to pakartoti savarankiškai – su ugnimi žaidžiantys asmenys dažnai patiria nudegimų. Tokiam triukui būtinas profesionalus pasiruošimas, be to, niekada negali būti tikras dėl nenumatytų pavojingų reiškinių. Į panašaus pavojingumo kategoriją patenka ir eksperimentas su rankos panardinimu į skystą azotą.