Sąmonės prigimtis ir tai, kas nutinka jai artėjant prie mirties ar net peržengus šią ribą, nuo seno kelia klausimų filosofams, mokslininkams ir paprastiems žmonėms. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip giluminės patirtys – tokios kaip beveik mirties išgyvenimai ir sąmonės pokyčiai veikiant psichotropinėms medžiagoms – gali padėti geriau suprasti žmogaus sąmonę ir palengvinti emocinį skausmą. Ši tema buvo plačiai nagrinėjama konferencijoje Niujorke, kurioje dalyvavo neurologai, psichologai, mokslininkai bei žinomi autorių balsai.
Kas yra beveik mirties išgyvenimai?
Beveik mirties išgyvenimai – tai gilūs ir dažnai transformuojantys momentai, kuriuos žmonės patiria būdami arti mirties. Dažniausiai šios patirtys apibūdinamos kaip sąmonės atsiskyrimas nuo kūno, judėjimo link šviesos jausmas ar susitikimas su mirusiais artimaisiais. Tokie išgyvenimai nėra naujiena – jie aprašomi įvairiose kultūrose nuo seniausių laikų.
Neurologė Helena Cassol pabrėžia, kad šie reiškiniai dabar yra vis dažnesni, nes pagerėjus reanimacijos galimybėms vis daugiau žmonių sugrįžta iš mirties slenksčio ir gali prisiminti, ką išgyveno. Tai suteikia mokslui naujų galimybių geriau suprasti žmogaus sąmonę.
Psichodelikai tyrinėjant sąmonę
Vienas iš šiuolaikinių būdų tyrinėti sąmonę – kontroliuojamas psichodelinių medžiagų naudojimas. Tyrimai rodo, kad psilocibinas (veiklioji medžiaga kai kuriuose grybuose) ar ketaminas gali sukelti sąmonės būsenas, labai panašias į tas, kurias žmonės patiria beveik mirties akimirkomis. Šios medžiagos jau naudojamos klinikiniuose tyrimuose, siekiant mažinti nerimą, depresiją ir net egzistencinį skausmą žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis.
Psichiatras Anthony Bossis pažymi, kad psilocibinas ypač veiksmingas tiems, kurie patiria stiprias mistines patirtis. Kuo stipresnė buvo sąmonės transformacija, tuo didesnis emocinis palengvėjimas po seanso. Tai suteikia daug vilčių ne tik psichologijai, bet ir paliatyviai medicinai.

Ar beveik mirties išgyvenimai turi evoliucinį pagrindą?
Kai kurie mokslininkai teigia, kad beveik mirties išgyvenimai gali turėti evoliucinį pagrindą. Neurologas Danielis Kondziella juos lygina su gyvūnų elgesiu – „apsimetimu mirusiu“, siekiant išvengti pavojų. Žmonėms šis mechanizmas galėjo įgyti sudėtingą pasakojimo formą per kalbos ir sąmonės vystymąsi.
Tačiau ne visi mokslininkai pritaria tokioms interpretacijoms. Kaip teigia neurologas Christof Koch, pats faktas, kad tokie išgyvenimai egzistuoja – jau savaime yra nepaprastas dalykas, vertas tyrimo, nepriklausomai nuo to, ar jų priežastys fiziologinės, ar dvasinės.
Šaltinis: nyas.org
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.