[-[0]-]
Jei prieš dokumentinį filmą pasako, kad suprasime jo metu atsistojusius ir išėjusius, bent jau aš tikiuosi nors ir gražių, bet nuobodžių peizažų ar portretų. Iš Londono atskridusiems filmo „66 mėnesiai“ režisieriams kino salę paliekantys žiūrovai – įprastas reiškinys. Lietuviai kantrūs – išsedėjo visi, bet minčių būta įvairių…
Kas gi čia taip trukdo išsedėti pusantros valandos žiūrint dokumentikos hardkoru pakrikštytą juostą. Tikrai ne nuobodulys. Greičiausia silpni nervai. Trumpai apie ką „66 mėnesiai“ ir gilesnių įžvalgų nebeprireiks.
Nigel – sutrikusios psichikos jaunas vyras, gyvenantis landyne paverstame bute kartu su septyniasdešimtmečiu alkoholiku Robbie. Taip, jie niekada neišsiblaivanti, nesiprausianti ir nesitvarkanti pora. Dažnai eteryje nuogi iki pusės. Iki tos pusės, kuri, nieko tokio, jei atidengta, rodant vyrus. Nigel ir Robbie ne tik bučiuojasi, bet ir smurtauja. Nigelio žaizdos niekada neužgyja. Robbie supyksta ir užpila puodą verdančio vandens ant savo sugyventinio, jo kūnas nusėtas puslėmis, o žaizdos užsikrečia ir ima puliuoti. Operatorius stengiasi nieko nepraleisti. Na, ir taip toliau ir panašiai.
Įspūdį turėjote susidaryti ir apsispręsti, norite tai išgyventi ar geriau nereikia. Sunkus momentas, kuomet supranti, kad tie žmonės egzistuoja iš tiesų, kad tai ne vaidybinė juosta. Režisieriai bando spręsti Nigelio likimą. Istorija vainikuojama hepiendu (kiek jis šioje situacijoje gali būti happy), tačiau išduosiu režisierių žodžius, nes filme to nepamatysite – Nigel grįžo prie seno gyvenimo.
