Sulaukėme rudens. Saulėtos dienos ir ryškėjančios spalvos vis dar kviečia ilgiems pasivaikščiojimams ar kavos puodeliui lauko kavinėje, bet pamažu trumpėjantys vakarai nejučia priverčia prisiminti vasarą kiek apleistą lentyną, kurioje laikome knygas. Perskaitytas, neseniai pirktas, pasiskolintas, o gal kažkieno rekomenduotas.
Šįkart siūlome slėpiningų mitų, kraują stingdančios įtampos, nekasdienių vaizdų ir šiek tiek filosofijos. Taip pat – gaivaus bulgariško vėjo gūsį ir net dvi lietuviškas naujienas.
Marmon Leslie Silko „Ceremonija“
(„Rašytojų sąjungos leidykla“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė)
Turbūt nebūtų klaidinga sakyti, kad neišsemiama kiekvienos tautos ar genties stiprybė slypi jų ritualuose ir pasakojimuose. Daugeliu atvejų jais įprasminama ne tik bendruomenės savimonė, bet ir bylojama žmogaus bei gamtos pusiausvyra.
Prieš trisdešimt metų rašydama „Ceremoniją“, kritikų iki šiol vadinamą vienu reikšmingiausių visų laikų romanų, indėnų kilmės JAV rašytoja Marmon Leslie Silko į ją sudėjo ne tik seniausius savo genties pasakojimus, bet ir savitai, jautriai bei drąsiai atskleidė mįslingą indėnų gyvenimą ir kultūrą, jų kaitą ir pragaištingą susidūrimą su Vakarų civilizacija. Per pagrindinio veikėjo Tajo, baltaodžio vyro ir indėnės moters sūnaus, istoriją gilinamasi į esmines bendražmogiškas temas ir bandoma atsakyti į klausimą, kas dar gali, jeigu gali, išgydyti palūžusią žmogaus sielą ir atstatyti vidinę pasaulio darną.
Alphonso Lingis „Contact / Prisilietimas“
(Leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Danutė Bacevičiūtė)
Lietuvių kilmės filosofas, Pensilvanijos universiteto profesorius Alphonso Lingis mūsų skaitytojams pažįstamas iš veikalų „Nieko bendro neturinčių bendrija“ ir „Pavojingos emocijos“. Filosofas, didžiausią reikšmę teikiantis tiesioginėms patirtims, aistringas keliautojas, retų paukščių augintojas, puikus prancūzų filosofų Emmanuelio Levino ir Maurice Merleau-Ponty vertėjas į anglų kalbą – tai tik keli apibrėžiamai, kuriais galima nusakyti šią unikalią asmenybę.
Knygos pratarmėje A. Lingis prisipažįsta, kad ilgą laiką keliaudavo be fotoaparato. Idant būtų išvengta vaizdinės iliuzijos, iškreipiančios tikrąsias, vien širdimi matuojamas patirtis. Pradėjęs fotografuoti, A. Lingis niekada to nedarė kaip turistas, siekiantis užfiksuoti kuo platesnį spektrą menkai pažįstamų objektų. Fotoobjektyvas filosofui – tai būdas žvelgti į pasaulio gelmę, į žmogaus sielos gelmę. Albume vieni kitus keičia vaizdai iš Indijos, Tailando, Šri Lankos, Bangladešo, Nepalo, Filipinų, Madagaskaro, Brazilijos, Haičio ir kitų pasaulio vietų. Daugiausia – portretai. Šalia jų – trumpi, poetiški ir taiklūs A. Lingio žodžiai. Nevienadienis leidinys, vertas vietos jūsų knygų lentynoje.
Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“
(Leidykla „Baltos lankos“, iš bulgarų kalbos vertė Gintarė Kubilickaitė)
Prieš gerą dešimtmetį pasirodęs „Natūralus romanas“ Bulgarijoje sukėlė tikrą ažiotažą, o jo autorius Georgi Gospodinovas atsidūrė pirmosiose šalies rašytojų gretose. Kūrinys iki šiol kursto skaitytojų bei kritikų debatus ir yra prabilęs pagrindinėmis Europos kalbomis. G. Gospodinovo dėka pažintis su iki šiol mažai žinoma bulgarų literatūra tampa įdomi, intriguojanti ir įtraukianti į kūrybingą skaitymo–mąstymo procesą.
Taip yra ne tik dėl to, kad G. Gospodinovas užsimojo sukurti romaną iš daugybės skirtingų pradžių. Už su žmona besiskiriančio vyro istorijos slepiasi kalbiniai eksperimentai, dar sykį iškeliama autoriaus problema, o prieš skaitytojo akis generuojamas pats pasakojimo ir kūrybos procesas. Tikėtina, kad „Natūralus romanas“ skirtingiems skaitytojams pasiūlys skirtingas skaitymo strategijas. Vieniems jame įspūdį paliks paskiri fragmentai, musių šventraštis ar malonumų sąrašai, kiti aptiks įdomių intertekstinių sąsajų, treti pasiduos kūrybiniam impulsui ir daugybę pradžių pabandys sudėti į vientisą istoriją.
Eugen Herrigel „Dzenas ir lanko menas“
(Leidykla „Baltos lankos“, iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė)
Vokiečių filosofo Eugeno Herrigel (1884 – 1955) kūrinys „Dzenas ir lanko menas“ iki pat šių dienų laikomas dzenbudizmo filosofijos klasika. Veikiausiai todėl, kad jame įvardijama pati šios budizmo atmainos esmė: įstabaus grožio ritualas, kuriame persipina meditacija, disciplina ir nesibaigianti praktika. Be to, tekstas nėra sudėtingas ar bent jau neglumina skaitytojo neįkandama terminija.
Pratarmę lietuviškajam veikalo vertimui parašė žymus lietuvių išeivijos filosofas Algis Mickūnas, vienas iš nedaugelio tautiečių artimai susipažinęs su Rytų filosofija ir pats ėjęs vadinamuoju lanko keliu.
Valdas Papievis „Eiti“
(„Rašytojų sąjungos leidykla“)
Prieš daugiau nei du dešimtmečius prozininkas ir vertėjas Valdas Papievis baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete, su bendraminčiais leido kultūros žurnalą „Sietynas“, parašė pirmąjį romaną „Ruduo provincijoje“ bei apysakų knygą „Užmaršties slėnis“. Vėliau pasidavė Paryžiaus magijai ir išvyko gyventi į, paties žodžiais tariant, vienišų kačių miestą, kuriame galima susikurti daugybę skirtingų pasaulių. Gyvena jame iki šiol, o turistų neatrastą Paryžiaus alsavimą įkvėpė romanui „Vienos vasaros emigrantai“.
Naujausio V. Papievio romano „Eiti“ siužetas vystosi taip pat Prancūzijoje, tik šį kartą persikelia į romantiškomis istorijomis apipintą Provanso regioną. Ir veikiau ne vystosi, o pėdina, žingsniuoja, tapena ar kaip kitaip juda į priekį, į šalį ir aplinkui. Ėjimo čia daug, kaip ir nesibaigiančių svarstymų apie visada įtemptą, skaudžią, iki galo neapčiuopiamą emigranto egzistenciją ir tapatybę.
Aušra Matulevičiūtė „Ilgesio kojos“
(Leidykla „Tyto alba“)
Dar vienas naujas vardas, „išplyštantis“ iš balto, debiutines „Tyto albos“ knygas vienijančio viršelio. Dar vienas lietuviškai paryžietiškas likimas. Ir svarstymai apie „svetimą“, baigiantį prarasti savo šaknis „čia“, bet ne taip lengvai įstengiantį įleisti jas „ten“. Apie ilgesio kojas. Kurios, kaip teigiama pirmuosiuose knygos puslapiuose, „turėtų būti ilgos ir vikrios, nešančios iki pragarų. Iki niekur“.
A. Matulevičiūtės tekstai kartais pasirodydavo savaitraštyje „Veidas“ arba viename kitame kultūriniame leidinyje. Įžvalgūs, įtaigūs, lengvai ironiški. Panašus ir pirmasis jos romanas, kurį sudaro trisdešimt trumpų novelių. Stilius pagaulus, pasakojimo perspektyva taip pat įdomi. Kaip emigraciją mato prancūziškos, lietuviškos ir libanietiškos akys? Ir ar būdamas „namuose“ žmogus nesijaučia nemažiau svetimas?
John Katzenbach „Analitikas“
(Leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė)
Antrasis vieno geriausių apskritai detektyvų leidimas, puikus Gabrielės Gailiūtės vertimas. Kokią alternatyvą rinktis, sužinojus apie kerštą už nusikaltimą, kurio nesate padarę: nusižudyti iš karto ar rizikuoti ir leistis į sudėtingą bei painų žaidimą, kurio pralaimėjimas reikštų kur kas žiauresnę baigtį?
Vienas sėkmingiausių ir originaliausių šiuolaikinių detektyvų rašytojų Johnas Katzenbachas ne vienerius metus dirbo teismo korespondentu ir įvairių JAV leidinių apžvalgininku. Veikiausiai tai jam padėjo išsiugdyti skvarbų žvilgsnį ir išmiklinti plunksną, tinkamą trileriams ir detektyvinėms istorijoms, stebinančioms psichologine įtampa ir siužetų vingrumu. Teigiama, kad savitas Jh. Katzenbacho braižas patraukia ir tuos, kurie šiaip jau nesidomi panašaus žanro kūriniais. „Analitikas“ šį teiginį puikiai pagrindžia – tai nėra įprastas ir banalus detektyvinis romanas, kurio eigą ir pabaigą lengva nuspėti jau iš pirmųjų puslapių. Įtraukianti, intriguojanti ir tiesiog gerai parašyta knyga, puikiai tinkanti vėstantiems rugsėjo vakarams.
