Laikas.lt
Goodlife Photography nuotr.
Kaip dažnai susimąstome apie savo tapatybę, tradicijas ar etnokultūrą? Kiek etnokultūros šiuolaikinio žmogaus pasaulyje? Vieni gyvena dažnai nesusimąstydami apie mus supančias tradicijas, kiti joms skiria visą savo gyvenimą. Smagu, kai sužinai, kad jauni žmonės susiburia į komandą, kuri ima ir sugalvoja nufilmuoti dokumentinį filmą apie lietuvišką tapatybę, tradicijas bei etnokultūrą.
Šių metų pavasarį planuojama filmo „Semme“ premjera, jos belaukiant kalbiname filmo kūrėjus Simoną Naudžių ir Ernestą Samsoną.
Kaip kilo idėja sukurti būtent dokumentinį filmą?
Simonas: Įgyvendinome nemažai trumpalaikių foto/video projektų, todėl norėjosi kažko didesnio ir turinčio išliekamąją vertę. Kinas atitiko visus kriterijus.
Ernestas: Taip pat dokumentinio filmo kūrimui nereikia tiek daug resursų, kiek vaidybinio filmo. Galėjome į projektą pritraukti daugiau jaunimo iš įvairiausių sričių, kiekvienas galėjo savaip prisidėti prie filmo. Vieni prisijungė pradžioje, kiti – pabaigoje. Nebuvome labai griežtai apriboti laiku – galėjome pakankamai laisvai išsidėlioti filmavimo grafikus.
Kodėl apie etnokultūrą? Kuo ji jums svarbi? Kiek jos jūsų pačių gyvenime?
S.: Temą pasirinkome tokią, nes nuo mažumės domino mūsų šaknys, praeitis, tradicijos ir tikėjimas. Koks buvo lietuvis iki okupacijų: tinginys, bambeklis ar kūrėjas? Kuo žmonės tikėjo? Laikui bėgant susipažinome su filmo veikėjais ir viskas gražiai sugulė į vientisą idėją. Dokumentinis, nes norisi ne tik patiems pamatyti, bet ir kitiems parodyti kokie įdomūs dalykai vyksta tėvynėje. Taip pat norime išsaugoti ir gyvai nufilmuoti žmones, kurie tiek pasiekė savo veikla.
E.: Pritariu Simonui. Etnokultūra – tai klausimai, kurie visad yra aplink mus. Žinoma, visko neįmanoma sutalpinti į vieną filmą. Ieškojome, kas sieja mūsų filmo veikėjus – tradicijos ir jų puoselėjimas buvo vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis, ką filmuosime ir ko ieškosime. Matėme nemažai dokumentinių filmų apie etnokultūrą, bet norėjome parodyti savitą, jauną požiūrį į ją.
Kokia Jūsų filmų kūrimo patirtis? Ar esate kūrę ankščiau, jei taip tai ką?
E.: Kiekvienas turime patirties skirtingose srityse, bet pilnametražis dokumentinis filmas – tai yra naujas darbo laukas beveik visai komandai. Prieš tai dirbome prie audiovizualinių projektų, trumpametražių dokumentinių filmų, bet „Semme“ didžiausias išbandymas mums ir komandai.
Filmavimo grupes dažniausiai sudaro daugybę žmonių, kiek žmonių prisideda prie jūsų kuriamo filmo? Kaip juos radote? Kaip sekasi visiems kartu dirbti ir siekti bendro tikslo?
S.: Mūsų komandą sudaro virš 10 žmonių, o branduolį 4 žmonės. Darbais pasiskirstome pagal kompetencijas ir nuolat ieškome pagalbos iš išorės. Suburti komandą ir rasti jaunus kino profesionalus buvo sudėtingiausiais ir ilgiausiai užtrukęs darbas filmo kūrimo istorijoje.
E.: Nors komanda nėra didelė – esame grupė draugų, kuriems svarbu ne tik galutinis rezultatas, bet ir procesas, stengiamės, kad kiekvienas iš komandos prisidėtų prie visų filmo procesų, pamatytų kaip viskas vyksta. Turime daug papildomų veiklų, kurių filme nepamatysite, bet jos padėjo dar geriau suprasti temą, susipažinti su labai įdomiomis asmenybėmis.
Koks tas dokumentinio filmo filmavimo procesas?
S.: Suorganizuoji transportą, pakviesti video ir garso operatorius, susitari su režisieriumi bei veikėjais ir važiuoji filmuoti. Kartais nutinka linksmybės, kai kas nors suserga, negali ir pan.
E.: Dokumentinio filmo kūrime yra labai daug netikėtumų. Galima suplanuoti viską iki menkiausių detalių, bet paskutinę minutę gali viskas įvykti visai kitaip. Pavyzdžiui, norėjome nufilmuoti Algirdą Versecką išeinantį iš darbo – bet pabaigoje jis ima atsisuka ir pamojuoja į kamerą. Tokių dalykų dokumentiniame filme neplanuoji, bet jie ima ir atsiranda.
Ką atskleisite ir papasakosite žiūrovui savo filme?
E.: Filme pasakosime trijų charizmatiškų asmenybių istorijas per jų veiklą, požiūrius. Juos papildys ir savo sričių specialistai, kurie kalbės apie tradicijas, jų formas ir prisitaikymą šiuolaikiniame gyvenime. Joną Trinkūną, Tadą Šidiškį ir Algirdą Versecką filmavome per renginius, šventes, žygius – tada, kai jie dalinasi savo patirtimi, bendrauja su draugais, nariais. Norime, kad filmas būtų langas susipažinti su jų veikla, bet tuo pačiu ir susimąstyti, kas yra tradicijos, kada jos keičiasi, o kada reikia jas priimti tokias kokios yra.
Filmai turi biudžetus, koks jūsiškis? Iš kur gaunate finansavimo filmui? Kaip sekasi susidoroti su visais finansiniais iššūkiais?
E.: Biudžetas yra labai svarbi filmų kūrimo dalis, bet nenorėtume kalbėti apie tikslius skaičius. Labai džiaugiamės, kad gavome projekto finansavimą iš programos „Veiklus jaunimas“, kuri visad palaiko ir skatina tokias jaunimo iniciatyvas. Kitą dalį pinigų surinkome iš privačių rėmėjų, grupinio aukojimo portalų taip pat surengėme paramos koncertą ir net atidarėme suvenyrų elektroninę parduotuvėlę filmui paremti.
Linkėjimas filmo žiūrovui.
S.: Linkėjimas pažvelgti kitaip į savo kraštą bei tradicijas ir atrasti kažką įdomaus.
E.: Norėčiau palinkėti, kad po filmo žiūrovai nepabijotų ir skirtų savaitgalį, kad ir žygiui, apsilankymui amatų dirbtuvėse ar pagoniškose šventėse. Nebijotų padaryti kažką naujo, bet ir neužmirštų išklausyti ir pamatyti tuos, kurie puoselėja tradicijas ir kalba apie tai, ką kalbėjo jų senelių seneliai!
Apie filmą ir etnokultūrą savo gyvenime plačiau Simonas ir Ernestas pasakos ketvirtadienį (sausio 9 d.) 19 val. „7 Fridays“ bare vyksiančiuose [-[0]-] !
