Kodėl miestuose atsiranda grafičiai?

Laikas.lt
Justė Karpavičiūtė

Nors pirmaisiais grafičiais galima laikyti ir piešinius urvuose, šios subkultūros judėjimo pradžią akivaizdžiausiai žymi pirmosios jos apraiškos JAV. 8 dešimtmetyje čia grafičiai prasidėjo nuo politinių aktyvistų užrašų ant sienų ir tokių gaujų kaip „Savage Skulls“ (liet. „Laukinės kaukolės“), „La Familia“ (liet. „Šeima“) ir „Savage Nomads“ (liet. „Laukiniai klajokliai“) teritorijų žymėjimo. Vėliau palaipsniui tai išsivystė į šiandieninį grafitį – įvairiakryptį, daugiatikslį ir skirtingą. Ne visada susimąstome, kodėl grafičiai atsiranda, kas juos piešia, dažniau vertiname, grožimės ar burnojame. O užkulisiai labai įdomūs ir juos analizuojantys sociologai pateikia ypatingų įžvalgų.

Grafičių ir gatvės meno konfliktas

Kalbant apie grafičius, svarbu apibrėžti, kas tai yra. Pačia paprasčiausia prasme grafičiai – tai bet kas, kas nelegaliai nupiešta ar parašyta ant sienos. Ir tai suprantant prasideda gilesnis analizavimas, atšakų ir krypčių išskyrimas, kurių šioje subkultūroje yra labai daug.

„Grafičius stambiai galima skirstyti į graffiti ir postgraffiti, kur graffiti – tai nelegalus piešimas ir rašymas ant sienų, taginimas, o postgraffiti – šiandien vadinamas gatvės menas (angl. Street art). Tarp šių dviejų grupių konfliktas yra tarsi užprogramuotas, nes graffiti yra graffiti tik tada, kai yra nelegalu, tai antiestetika – miesto kaligrafija, graži grafičio piešėjui, bet paprastai visiškai nesuprantama ir nepriimtina visuomenei.

^Tagas

Grafičių subkultūros atstovas pamatęs tagą iš karto supranta užkoduotą žinutę – tarkime, kad čia lankėsi tam tikras piešėjas ar, kad jis „pasižymėjo“ savo teritoriją. Subkultūros atstovai supranta, ką norėjo pasakyti tago autorius, bet tai visiškai svetima paprastam praeiviui. Gatvės mene viskas atvirkščiai – tai estetiškai gražu ir suprantama ne tik pačiam menininkui, bet dažniausiai ir visuomenei“, – pasakoja miesto sociologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros doktorantė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė.

Konfliktą tarp šių dviejų grafičių grupių diktuoja skirtingi tikslai ir kitokios filosofijos. Gatvės menas dažnai miestuose atsiranda legaliai, parengus projektus, gavus leidimą. Kūrinys būna piešiamas ne pusę valandos, o kur kas ilgiau – kartais dieną, savaitę ar dvi. Legalaus gatvės meno atlikėjai nesislapsto ir nebėgioja nuo teisėsaugos, juos lengva rasti ir diskutuoti apie jų kūrinius. Žinoma, pasitaiko ir nelegalių gatvės meno kūrinių. Grafičių piešėjai, vadinamieji tagintojai, yra anonimai – kaip patys sako „Tie, kas piešia, neturi kontaktų“, o „Graffiti yra ne menas, o karas“. Šie du pasakymai puikiai iliustruoja graffiti piešėjų filosofiją ir požiūrį į tai, ką daro. Būtent čia ir gimsta konfliktas – kai gatvės menininkas gavęs leidimą uždažo grafičius ir ten „patalpina“ savo kūrinį, taip tarsi pažeisdamas nerašytas gatvės taisykles, subkultūros dogmas. 

Puikiausia šio konflikto iliustracija – ne taip seniai įvykęs skandalas dėl Vilniuje esančio „Lietuvos“ kino teatro sienos piešinio, atsiradusio per Vilniaus gatvės meno festivalį. Iki jo „Lietuvos“ kino teatro siena buvo vienos Vilniaus grafičių grupuotės (subkultūroje jos vadinamos „Crew“) „nuosavybė“. Beje, pačios žinomiausios ir garsiausios grupuotės, save vadinančios „KGS“ (vienoje grafičių entuziastų svetainėje šifruojama kaip „Killing Graffiti Standarts“ – „Laužant grafičių standartus“, arba „Kool Ganja Smokers“ – „Kieti žolės rūkytojai“). Neilgai trukus, grupuotė „susigrąžino“ sieną ir, Lietuvos žiniasklaidos sąvokomis, suniokojo „Lietuvos“ kino teatrą puošusį žinomo gatvės menininko Ernesto Zacharevičiaus piešinį.

Konkurencija ir viešumas – grafičių variklis

Toks kito gatvės menininko ar grafičių piešėjo darbo ar tago užpaišymas ir sugadinimas grafičių subkultūroje yra vadinamas krosinimu (angl. cross-over – užbraukti).

„Krosinimas yra graffiti subkultūros dalis. Juk net garsiojo gatvės menininko Banksy darbai, vos nupiešti Niujorke, per kelias dienas buvo užpaišyti. Krosinimas tikrai egzistuoja užsienyje, bet kiek tai yra aktyvu ir gyva Vilniuje, pasakyti sunku – apie graffiti gaujų karus sklando legendos, kurių tikrumą įrodyti ne visada įmanoma“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

^{Žymaus grafičio menininko Banksy darbas}

Pasak kalbintos sociologės, krosinimas atsiranda dėl konkurencijos ir viešumo siekimo, be kurių graffiti subkultūra negali būti įsivaizduojama. Grafičių piešėjai dažniausiai tagais išreiškia tam tikrą protestą ir siekia (?) subkultūros rėmuose gauti fame‘o (liet. žinomumo). Kuo matomesnėje ir sudėtingiau pasiekiamoje vietoje atsiras tavo tagas, tuo labiau gerbiamas ir žinomas būsi tarp graffiti subkultūros atstovų. Būtent dėl šios priežasties grafičių autoriai konkuruoja dėl vietų, krosina jų „užsiimtose“, pasižymėtose vietose atsiradusius gatvės menininkų ar kitų grafičių piešėjų darbus.

„Vis dėlto kyla klausimas, ar gatvės meno atlikėjams jų piešinio užpaišymas yra skausmingas. Galbūt patys menininkai nesiekia, kad jų darbas gatvėje išliktų ilgai ir išlaikytų miestą vienodą daugybę metų?“, – svarsto V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Žaidimas miesto erdvėmis

Įmanomas ir kitoks požiūris į grafičius, atsiribojant nuo tam tikro protesto ir savęs įprasminimo idėjos. Grafičius ir gatvės menininkų kūrinius galima vadinti paprasčiausiu žaidimu, laisvo miesto įrodymu.

„Grafičiai yra neatsiejama demokratiško miesto dalis. Piešiniai ant sienų – tai tarsi mėginimas prisijaukinti miesto erdvę. Žinoma, aš nesistengiu to legitimuoti, nes tai bet kokiu atveju kelia konfliktą, tačiau galime suprasti grafičius, o ypač – gatvės meną, kaip žaidimą – estetinį suskambėjimą, tam tikrų miesto elementų papildymą, išėjimą iš kasdienybės. Pavykę gatvės meno darbai yra lyg skatinimas pagalvoti, jog miesto erdvė nėra tokia, kokią mes ją gauname – su ja galima žaisti“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Kalbėdama apie žaidimų atspalvį sociologė paaiškina, kad kalba apie tam tikrų mieste esančių detalių panaudojimą gatvės meno kūriniams, pavyzdžiui, prie sienos išsikišusių vamzdžių pavertimą sraigės akimis, aplink juos nupiešiant likusią piešinio dalį (toks darbas pastebėtas Vilniaus gatvėje, prie Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus).

Taip pat rekomenduojame interviu su gatvės menininku Ernestu Zacharevičiumi –  [-[3]-]