Velykinis kiaušinių marginimas – tai ne tik graži tradicija, bet ir gilias šaknis turinti istorija, persipynusi su senovės legendomis ir krikščionišku tikėjimu. Kviečiame pasinerti į šio papročio ištakas ir sužinoti, kaip paprasti kiaušiniai tapo vienu svarbiausių Velykų simbolių.
Raudoni kiaušiniai ir krikščioniška legenda
Populiariausia legenda apie margučių atsiradimą siejama su Marija Magdalena. Pasakojama, kad po Jėzaus nukryžiavimo ji nuėjo prie jo kapo kartu su kitomis moterimis, nešdama virtus kiaušinius. Pamačiusi prisikėlusį Kristų, jos krepšelyje buvę kiaušiniai stebuklingai nusidažė raudonai.
Kita versija pasakoja, kad Marija Magdalena po Kristaus žengimo į dangų keliavo ir skelbė Evangeliją. Ji atvyko pas Romos imperatorių Tiberijų ir valgio metu papasakojo jam apie Kristaus prisikėlimą. Imperatorius abejojo jos žodžiais, o Marija, norėdama įrodyti savo tiesą, paėmė nuo stalo kiaušinį kaip prisikėlimo simbolį. Tiberijus pareiškė, kad tai taip pat neįmanoma, kaip kiaušiniui tapti raudonam – ir tą pačią akimirką kiaušinis jo rankose paraudo.
Šis įvykis tapo atgimimo, gyvybės ir vilties simboliu. Raudona spalva pradėta sieti su krauju, pralietu už žmonijos išgelbėjimą. Kiaušinis įgavo naujos gyvybės, prasidedančios tarsi iš negyvo lukšto, prasmę.
Vėliau kiaušinių dažymas paplito tarp krikščionių kaip šventas ritualas. Šis paprotys išliko iki šių dienų kaip pagrindinis Velykų simbolis. Kiekvienas margutis savyje saugo prisiminimą apie stebuklą ir tikėjimą gyvybės pergale prieš mirtį.

Prieškrikščioniškos kiaušinių daužymo ištakos
Tačiau kiaušinių tradicijos šaknys siekia dar gilesnius laikus, net prieš krikščionybės atsiradimą. Senovėje, pavasario vaisingumo švenčių metu, skirtų gyvybės deivei, egzistavo kiaušinių daužymo paprotys. Kiaušiniai buvo naudojami apeigose, siekiant nuraminti dievybę ir užtikrinti gerą derlių. Merginos prie laužų šokdavo ritualinius šokius, rankose laikydamos magiškais ženklais išmargintus kiaušinius.
Po šokių kiaušiniai būdavo užkasami į žemę kaip auka gamtai. Buvo tikima, kad tai padės žemei atgimti ir duoti vaisių. Būtent iš čia kilo tradicija, kuri vėliau buvo perkoduota krikščionybės. Apeigos su kiaušiniais simbolizavo harmoniją su gamta ir žmonių ryšį su gyvybės ciklais.
Krikščioniškas kiaušinio simbolio perkūrimas
Atsiradus krikščionybei, senieji papročiai įgavo naują prasmę. Kiaušinis tapo Prisikėlimo simboliu – nauja gyvybė gimsta iš negyvo lukšto. Lygiai taip pat, kaip Kristus prisikėlė iš kapo, taip ir gyvybė prasideda iš to, kas atrodė negyva. Šis vaizdinys giliai įsišaknijo šventinėje simbolikoje.
Kiaušinių daužymo tradicija pradėta interpretuoti kaip šviesos ir tamsos kova. Tas, kurio kiaušinis likdavo sveikas, tarsi gaudavo palaiminimą. Šis ritualas išliko iki šių dienų kaip viena iš Velykų džiaugsmų. Per šį simbolinį veiksmą krikščionys išreiškia savo tikėjimą gyvybės, meilės ir gėrio pergale.
Šiandien kiaušinių daužymas dažnai suvokiamas kaip smagus žaidimas tarp artimųjų ir draugų. Tačiau jis vis dar neša savyje gilią gyvybės, pergalės ir vienybės simboliką. Šiame paprastame geste persipina senovės tikėjimų ir krikščioniškų tradicijų aidai. Šis paprotys vienija kartas ir primena tradicijų galią.
Šaltinis: https://www.rbc.ua/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.