Pokalbis su provokuoti mėgstančiais pozityvo nešėjais „Kamanių Šileliu“ (foto)

Aleksandras Rimdžius
Nuotraukos pašnekovų

Kaip nuostabu, kad menas gali mus versti mąstyti ne tik apie jį patį savaime. Atrasti pačias įvairiausias iki tol nesuvoktas sąsajas, ir, kas svarbiausia, viso ko centre stovintį žmogų.

Būtent su tuo susidūriau stebėdamas dviejų jaunų, bet be galo dvasingų, gabių ir įdomių jaunuolių, pasivadinusių itin intriguojančiu „Kamanių Šileliu“ atlikėjų pasirodymą. Jaučiausi lyg pagaliau stebėčiau japonų lėlių teatro bunraku vaidinimą, kurio metu vieni atlikėjai judina lėles, kiti – jas įgarsina, tai vyksta taip tobulai, kad nežinodamas to net nesuprastum. Kažką tokio ir priminė regėtas kamanių pasirodymas: statiškesniam moteriškos elegancijos persmelktam Kamilės Gudmonaitės dainų atlikimui puikiai akompanavo bakchanališkam siautuly skęstantis Mantas Zemleckas. Visiškai nenustebau sužinojęs, kad jiedu yra pora.

Eksperimentavimas ir bet kokių rėmų subtilus, tačiau visgi neigimas. Galingais emociniais fontanais tarsi iškylantys archetipai ir nuolatinė nuostabos būsena. Galima pagroti ir pjūklais – kodėl gi ne? Taip pat niekas netrukdo į „talką“ pasikviesti vandens tėkmės. Savo neapibrėžtumu šis duetas muzikos mėgėjų vadinamas lietuviškaisiais „Buke and Gass“, savo požiūriu į instrumentus jaunuoliai primena instrumentus prieš pasirodymus besigaminantį „Uakti“ kolektyvą iš tolimosios Brazilijos. Mintis apie vandenį, kaip gyvą foną priminė iš olandų ir belgų juodojo metalo atlikėjų sudarytos dark ambient supergrupės „Stalaggh“ bandymą vokalui pasitelkti, galima sakyti, pasyvius elementus: pirmajame albume tai buvo neva žudiko maniako kliedesiai, sekančiame „Gulaggh“ persivadinęs kolektyvas į pagalbą pasitelkė psichiatrinėje ligoninėje saugomų vaikų balsus.

Jaunuoliams rūpi ne tik geras kūrinių atlikimas, bet ir grįžtamojo ryšio su publika užmezgimas. „Šaunu, kai susirinkę žmonės siaučia, tačiau užvis geriausia publikos reakcija – tyla“,- tikina duetas.
Klausytojus afrikietiškomis melodijomis palepinęs duetas tikino, kad visų šalių folkloras veža ir visiškai sutinka, kad tai yra kažkas, atstovaujančio viso žmogiškumo pagrindą.

Kaip viskas prasidėjo?

Kamanių Šilelis: Kamilės mokykloje atlikinėjome dainas iš Jimi Hendrix ir „The Doors“ repertuaro. Buvome pastebėti. Laimėjome konkursą, kurio komisijoje sėdėjo Eglė Sirvydytė, susilaukėme komplimentų ir šios gerbiamos dainuojamosios poezijos atstovės. Vėliau sekė respublikinis konkursas. Esminis posūkis nuo dainuojamosios į folkloro lankas įvyko 2009 m. savo pirmojo koncerto metu grojome pjūklu, daužėme plaktuku – tikras psichofolk ir dainos buvo tamsios. Vėliau pašviesėjom ir mus pradėjo vadinti pozityvo nešėjais.

Ar galite apibūdinti kūrybinį procesą?

K. Š: Mūsų tekstai išties labai įvairūs. Kiekvienas jų – tarsi mažas procesas. Tekstus kuria Kamilė (norisi priminti, kad Kamilės sesė Ieva yra gana žinoma jauna poetė – A.R.) Kartais išties pavargsti nuo visų tų metaforų, galvojimo ir tiesiog užtrauki „lalala“ (daina „Vyturiai“). Bet, argi tai neveža?

Galbūt ateityje atsigręšite prie šaknų ir bandysite atrasti balansą tarp pozityvios dabarties ir ankstesnių, kur kas tamsesnių bandymų?

K. Š: Nors mus dažnai pristato kaip pozityvią muziką grojantį duetą, mėgstame provokuoti.
Būna etapų, kai gimsta „tamsesni“, minoriniai arba psichodeliniai, „kreivų“ harmonijų kūriniai, bet visada ateina laikas, kai niekas daugiau nesidainuoja ir neskamba, tik šviesios dainos. Visas gyvenimas yra sugrįžimai į tam tikrus etapus – nuo gero prie blogo, nuo mirties prie gimimo ir atvirkščiai, tai absoliučiai mitologiška, todėl ir kūryba visada yra kaip gyvas organizmas, kuriam būdingi etapai.

Ar klajojant po užsienį teko atlikti savo dainas, jei taip, kaip jos buvo priimtos? Ar Jus pačius pakeitė tos kelionės ir kaip?

K. Š: Kai keliaujam, dažniausiai grojam gatvėse, mašinose, kurias „susitranzuojam“, svečiuose, kalnuose. Užsieniečiams mūsų muzika skamba gana įdomiai – vieniems lietuvių kalba atliekamos melodijos primena afrikiečių liaudies dainas, kiti užsinori atvažiuoti į Lietuvą, Dažniausiai juos stebina balsinės harmonijos, kurios mums, lietuviams, yra kone įgimtos.

Kelionės mus labai smarkiai keitė ir vis dar keičia. Leistis į ilgą kelionę autostopu – lyg gyvenimo, koks jis būna įvairus ir nenuspėjamas, patyrimas greitesniu būdu. Mums atrodo, kad keliaujantis žmogus įgyja žmonijos patirtį, nes susiduria su kultūrų kontekstais, įvairiomis socialinėmis ir žmogiškomis situacijomis. Mes keliaudami pamatom, kiek daug pasaulyje žmonių, norinčių padėti, ir kaip svarbu tai daryti. Keliaudami pažįstame save žemės ir pasaulio kontekste, o tai labai svarbu ne tik kūrėjui, bet kiekvienam šio amžiaus žmogui.

Viename klipe grojate upelyje ir vanduo tarsi tampa dar vienu instrumentu, grojate ir plaktukais, pjūklais. Atrodo, kad geriate visą supantį kosmosą, apdorojate tai dvasinėmis jėgomis ir pateikiate savo interpretaciją. Turint omeny šį pasirodymą iškilo noras pasvarstyti – mūsų gyvenimai perpildyti muzikos, ją girdime prekybos centruose, iš viešajame transporte kitų ramybės negerbiančių vaikigalių grotuvų bei daugybėje kitų viešųjų erdvių. Ar dėl to muzika nenuvertėja ar mokame įvertinti, kas tikra (kad ir šaltinėlio čiurlenimą)? Galbūt tokia Jūsų misija?

K. Š: Labai svarbu pastebėti muziką. Jei girdi ją prekybos centruose ar viešajame transporte iš telefonų – didelis žingsnis muzikos pažinumo link, nes dažniausiai viešose erdvėse žmonės yra užsidarę ir nepastebi, kas yra aplinkui. Jei gali pastebėti, kaip čiurlena upė ar skamba dviračio ratas, kuriuo važiuoji, kaip šnara praeivio paltas ar girdisi šviesoforo signalas, dažniausiai gali nustatyti ir skambėjimo natą, o tai jau yra muzika. Pavyzdžiui, mūsų šaldytuvas virtuvėje ūžia nata sol. 

Kuo daugiau „plastmasinės“ muzikos, tuo svarbiau yra burtis ir švęsti gyvą muziką – susitikti koncertuose, gatvėse ar skveruose. Gal dėl to mes dar neturime albumo, nes norime, kad susitikimai su mūsų muzika vyktų gyvai, betarpiškai.

Kalbant apie misiją, mes nesiekiame kažko įrodyti, o dalinamės savo gyvenimo pastebėjimais ir perkeliame juos į tekstus ir muzikinę formą. Kiekviena daina tarsi dienoraščio puslapis, kuriame yra įvykis, emocija, požiūris. Muzika negali kažko įrodinėti, tai visai ne ta meno sritis. Teatras – taip, gali, bet iš tikrųjų teatro menininkai turėtų ne įrodinėti savo tiesas, o kelti klausimus. Šiandien mūsų noras – padėti žmogui rasti džiaugsmą, nes džiaugsmas yra vienas iš būdų apmąstyti gyvenimą. Kita vertus, savo misiją žmogus kartais supranta tik ją atlikęs. Gal tai visai ne tai, ką dabar veikiame? Kas čia žino, kam mus visus pašaukė. Misija – ganėtinai pretenzingas žodis.

Kas Jus įkvepia: pasaulis visame savo įvairume, muzika, poezija, gal dar teatras ir jo teorijos, kiti dalykai?

K. Š: Mus įkvepia didelės ir mažos smulkmenos, stebėjimai, kasdienės ir ekstraordinarios situacijos, kurso draugai, dėstytojai, teatras, geri ir blogi spektakliai, aktualijos, kelionės, genijai, paprasti žmonės, parduotuvių darbuotojai, gatvių šlavėjai, knygos, sapnai. Kas tik mūsų neįkvepia... Svarbiausia, kaip tą įkvėpimą panaudoti.

Studijuojate LMTA susijusias specialybes su teatru. Kokių sąlyčio taškų tai turi su Jūsų muzikavimu?

K. Š: Buvo laikas, kai iš muzikos mokėmės apie teatrą, o dabar teatre mokomės apie muziką. Muzikavimas tai tas pats, kas bendradarbiavimas teatro scenoje – privalai girdėti daugiau nei save, būti dėmesingam, vietoje kurti ir siųsti tai publikai. Teatre esi dalimi muzikantas, o muzikoje esi dalimi aktorius. Visada jaučiame pareigą užmegzti kontaktą su publika – mums nepatinka groti sau, mes grojame visiems, net tam, kuriam nepatinka tai, ką grojame, ypač tam. 

Neslepiate, kad esate pora. Tai matosi iš stulbinančios tarpusavio chemijos, intymaus ryšio. Ar negaila tarpusavio intymumu dalintis ir su jus stebinčiais žiūrovais, po pasirodymų nesijaučiate išsekę? 

K. Š: Po pasirodymų jaučiamės be galo išsekę, bet ne dėl to, jog esame pora, o todėl, nes atiduodame savo meilę, jėgas, nuotaiką, kūrybinę energiją. Mes dalinamės intymumu tiek, kiek apskritai yra intymi kūryba. Nesuprantame tų muzikantų, kurie užlipa ant scenos, pagroja sau ir nė karto nepažiūrėję į žmones, kurie jų klausė, baigia koncertą. Mums svarbus kolektyviškumas, bendruomenė, todėl esame atviri ir tikimės atvirumo iš publikos. Kartais koncerto metu matai, kaip vienas ar kitas klausytojas atsiveria, kaip jam širdis plyšta, nejaugi tada galime būti neatviri? Jeigu mes mylime, tai sakome ką. Jei susipyktume, ko gero, Mantas ir ant scenos tai pasakytų. Jei mane sujaudina ryšys tarp mūsų muzikos ir publikos, aš dažnai tai ir pasakau. O tas ryšys – magiškas.

Domitės skirtingų tautų muzika. Ar tai turi kažkokios įtakos tam, ką ir kaip darote?

K. Š: Be abejonės, turi. Skirtingos kultūros mus ypač žavi, nes jaučiame, jog visas pasaulio folkloras yra viena – žmogus.

Sakote, kad tikrai neleisite albumo, kol jis bus toks, kokį įsivaizduojate. Gal galėtumėte pasidalinti jo vizija?

K. Š: Jos pamažu bręsta, bet dėl intensyvių teatro studijų šiuo metu neturime tam laiko. Ko gero, verta pasilaikyti šias vizijas paslaptyje.