Kęstas Nevera
Nuotr. Kidsuke (© [-[0]-] )
Penktadienį Kidsuke ir Jealous Guy „Soul Boxe“ sugrąžino į 2009-uosius. Kūnas atpažino jau senokai primirštus lingavimo judesius. Kokybiška euforija buvo padalinta po lygiai – visi buvo atpalaiduoti ir patenkinti.
Gerai, kol nepradėjau pasakoti, kas-kaip-kodėl ir viską ten, reiktų prieiti prie pradžių. Penktasis moderniosios, populiariosios ir tradicinės japonų kultūros festivalis „nowJapan“ atvežė į Lietuvą tris atlikėjus. Threesome‘as – du vyrukai ir viena mergina. Japono ir brito duetas ir japonės solo. Kidsuke (Kidkanevil su Daisuke Tanabe) ir Jealous Guy.
Keista mintyse sugretinti japonų kultūros festivalį ir elektroninę muziką, bet, kadangi kultūrą ir modernioji, tai viskas gal ne samurajaus šarvais ir turėtų būti klota. Taip kad – valio! jiems. Tokius atlikėjus išgirsti ir pamatyti Vilniuje – reta proga. Ypač, kai po „Sattos“ ir „Woo“ užsidarymo pasauliniai bytmeikeriai užsukdavo tik į tą patį „Satta Outside“ ir, vis rečiau, į sostinę. (Na, dėl šios pastabos galiu būti supeiktas ir pataisytas – nuolankiai prašom). Lietuvos galvų ir kūnų linguotojų bendruomenė vėl vis ką nors atsiveža, bet dabar ne apie tai.
Po savaitės darbų užsuku į infosesiją – atlikėjų pašnekesiai ir neformalus pasilabinimas su publika. Gerardas Robertsas arba Kidkanevil iš Jorkšyro papasakojo, kad su Daisuke Tanabe iš Tokijo susipažino „Red Bull Music Academy 2010“. Brito melodijos įgavo kampuotumo ir japoniškumo (8-bičių garsų, kosminės atmosferos – lazerių ir ko, vėjo varpelių) ir japonas, kurio ritmai tapo labiau pabrėžti. Čia jie taip vienas kitą veikia.
Siuntinėjamės gabaliukais ir po truputį lipdom bendrą kūrinį“, – apie bendradarbiavimą pasakojo Kidkanevil. Bedroom beatmakers (suprask – miegamojo bytmeikeriai) – terminas jiems tinka ir patinka. Patogiai ant fotelių įsitaisę vyrukai su žieminėmis kepurėmis, makbukais ir midi kontroleriais sakė, kad jiems geriausia dirbti individualiai savo erdvėje ir visiškai nereikia skraidyti vienam pas kitą, trikdyti privatumo ir kūrybinių įpročių. Siuntinėjasi gabaliuką po gabaliuko ir pasidaro. Nėr čia ko.
Na ir priėjome stereotipą – japonas, kuris yra kuklus. Tyliu kalbėjimu dar kartą patvirtinęs, jog žymiai geriau jaučiasi prie mygtukų, Daisuke, atsakydamas apie JAV scenos įtaką ir šiaip bytmeikerius rėžė – personality is more important than nationality (suprask – asmenybė yra svarbiau negu tautybė).
Šią frazę su trim kaupais įkūnijo Jealousguy. Paradoksas nr. 1 – pavydus vaikinas yra pusantro metro ūgio japonė. Paradoksas nr. 2 – anglišku pseudonimu prisidengusi mergina beveik nekalba angliškai. Bet jai ir nereikia. Trečiasis kaupas – tai, ką ji išdarinėja su midi kontroleriu. Dar infosesijos metu ji taip mikliai ir taikliai prispaudinėjo, kad koks šovinistinis komunistas būtų tikrai praradęs savitvardą, nuvaręs ją prie audimo staklių ir dar medalį davęs.
Fast-forward. Po kelių valandų Jealousguy prie pulto pasidėjo „Soul Boxo“ pufiką ir pasilypėjusi visiškai pašėlo. Kompaktiška kaip trylikacolis makbukpro, patogi judėti, kaip minkšti treningaičiai, kuriais ji ir vilkėjo ir patrakusi kaip ta draugė, kuri nuolat tempia visus šokti.
Buvau girdėjęs, kad per pasirodymus ji duodasi kaip reikiant, bet, po galais, nupirkit jai barą ir pavadinkit „Pašėlusios kojotės“. Hokaido gyvsidabrė apsvaiginusi salę dūžiais, pati spėjo trumpam ištekėti į priekinę eilę ir pasitaškyti. Atleiskit, už nekritiškumą, gal tai skamba labai neobjektyviai, bet, jeigu laimingo atsitiktinumo dėka šią apžvalgą skaito AKAI valdybos nariai – filmuokit ją MPD reklamai, pardavimai augs.
Pakvėpavau oru, atsigavau, o juk tai dar net ne pagrindinis aktas. Bus geriau? Kidsuke įjungė dar aukštesnę pavarą. Duetas su japonišku tikslumu ir britišku „čia gimsta elektroninės muzikos stiliai“ aktualumu paneigė visus 2012-ųjų muzikos dėsnius. Kažkodėl (ir ne aš vienas) prisiminiau 2009-uosius, bet tas skambesys ir jausmas buvo šviežias ir išsiilgtas.
Europos muzikinio Monblano – elektroninės muzikos leidyklos ir skonio formavimo fabriko „Project Mooncircle“ naujieji globotiniai neleido ramiai stovėti. Neseniai albumą šiame leible išsileidę (minėjo, kad rinko 6-8 kūrinių EP, bet kažkaip visa tai išsirutuliojo iki LP) jie taip išjudino, kad visa salė galėjo dukart suvaikščioti pirmyn ir atgal nuo Jorkšyro iki Tokijo.
Ritmikos švytuoklė blaškėsi nuo raminimo iki greito vedimo iš proto. Jaukieji kepurėtieji bandė nueiti nuo pulto. Neblogas bandymas, gražus triukas. Grįžkit atgal ir pagrokit dar 20 minučių. Ir greitai man tiktai! Dar dvidešimt minučių euforijos: grįžimas mintimis į „Sattos“ barą („Soul Box“ – all cool, tik šiaip, sentimentai kankina), grįžimas į kažkurią ten „Satta Outside“, nostalgijos ašarų marių skalaujamoje Smiltynės jachtklubo krantinėje, kur grojo Kidkanevil, ir pasaka baigėsi.
Noriu dar vienos arba tokios pat geros kitos. Bytų Kalėdų seneliai, pildykite bendruomenės troškimus ir ritmo nenuoramos bus amžinai nuoširdžiai dėkingi.
