Remigijus
Iš esmės, giliai nesusimąstant, žmogus, atrodo, visada viską žinai. Maža to, viską žinai gerokai geriau už kitus, žinai, kas kokias klaidas padarė, ir žinai, kaip daryti teisingai. Mūsų gyvenime, atrodo, nėra klausimų, į kuriuos neturėtum teisingo atsakymo, nėra problemos, kurios sprendimo būdo negalėtum kitiems nurodyti. Viskas suprantama ir aišku, išskyrus, vieną tokią kartais vienumoje kylančią abejonę: „Kodėl tas gyvenimas negerėja (ar bent jau gerėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi)?“
Tokia mintis, kaip ir bet kuri abejonė, pradeda sėti nerimą, mažinti pasitikėjimą savimi ir žlugdyti „visažinio“ asmenybę kaip „Trečiąjį reichą penktoji kolona“. Tada pradedi mąstyti. Ar tikrai viską supranti teisingai? Ar yra dar neatsakytų klausimų? Ir, kaip įprasta mąstant, tereikia tik pakelti akis į viršų, užkabinti nors akies krašteliu dangaus platybę ir turi dar vieną neatsakytą klausimą: „Ar mes vieni?“ Šiaip, geriau įsižiūrėjus į dangaus platybę, išvada pati peršasi, kad vieniems vietos šiek tiek daugoka ir kažkas kažkur tikrai turėtų būti. Bet kas ir kur? Kas juos matė? Kodėl nėra akivaizdaus patvirtinimo? Aišku, apie ufonautus ir neatpažintus skraidančius objektus, įvairių laidų pinas televizorius, net specialūs žurnalai, skirti vien jiems, leidžiami. Bet to tikrumo nėra. Kodėl, jei jie yra, jie vis dar neatpažinti? Kaip jie atrodo? Iš kur ir kaip jie atskrenda? O kodėl mes taip neskraidom?
Iš esmės, viską, ko veikimo mes nesuprantame, galėtume jiems ir priskirti. Viskas, ko veikimo mes negalime paaiškinti, yra neatpažinti skraidantys objektai ir ufonautai. Kaip ir viskas atsistotų į savo vietas, žemėje – mes viską žinome, o neatpažinti skraidantys objektai nebebūtų neatpažinti, jei juos kas nors atpažintų. Vėl turėtų įsivyrauti darna, išnykti abejonės, vėl turėtų atsirasti pasitikėjimas ir visko supratimas. Tačiau yra viena bėda. Mokslininkų paskaičiavimais apie 70 proc. žmogaus žvilgsnio aprėpiamo ploto sudaro dangus ir tik mažiau nei trečdalį – žemės paviršius ir visa, kas yra ant jo. Taigi, jei jau kartą pažvelgus į dangaus platybę iškilo neatsakomų klausimų – tai ilgam! Tai nereiškia, kad į juos neįmanoma rasti atsakymų. Įmanoma! Pats ne kartą radau. Daug draugų ir pažįstamų mąstydami rado daug atsakymų į daug klausimų. Tačiau dingo išankstinis žinojimas. Bėda ta, kad kol randi atsakymą į vieną klausimą (o neretai ir jis dar būna abejotinas ), iškyla trys, penki, penkiolika ir dar daugiau neatsakytų klausimų. Kuo daugiau sužinai, tuo daugiau iškyla neaiškumų. Ir galų gale viskas pasidaro taip neaišku, kad net nežinai ar išvis kas nors gali būti aišku.
Jei skraidantis objektas neatpažintas, tai jis neatpažintas man, bet tam, kuris skrenda jo viduje, jis pilnai atpažintas – jis turi modelį, numerį, technines charakteristikas ir tikriausiai, net tokį ufonauto galvos skausmą kaip charakteringus gedimus ir eksploatacines išlaidas. Ir tik mes nesuprantam, kaip jis skrenda. Įsivaizduokim, kad ufonautai nesupranta kaip jie skrenda. Pabandykim! Susikaupkim ir pabandykim įsivaizduoti. Jei pavyko, tai pats laikas pasiprašyti pas juos į laivą. O jei pas juos viskas vyksta tvarkingai ir jiems suprantamai, tai kokie jie ufonautai. Gal tai mes ufonautai, nes nesuprantame?
Pavyzdžiui, chirurgas operuoja – jis supranta, ką daro. Nors neretas žmogus, kol nereikia gultis ant operacinio stalo, o šiaip sėdėdamas prie stalo, gali suteikti konsultaciją ir ne vieną chirurgą, tačiau neteko girdėti, kad kuris nors ryžtųsi chirurgui praktiškai padėti. Todėl, kad nėra mokėjimo, nėra supratimo, kaip tai padaryti. Ir dar daugiau, mes suprantam, kad chirurgas tai moka, žino, ką daro, ir žino, kaip reikia tai daryti. Chirurgas mažiausiai dešimt metų mokėsi, sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo teisę operuoti žmones. Chirurgas turi specialias žinias bei gebėjimus ir atlieka jam gerai pažįstamą darbą.
Bet gal parinktas netinkamas pavyzdys? Jei gerai susimąsčius, galime rasti ne vieną ir ne du pavyzdžius, gerai žinomus asmenis, kurių atžvilgiu nuolat vartojamas epitetas „gerai žinomas“ kelia šiokių tokių abejonių. Kaip jis atsirado ten, kur yra? Ką jis apskritai sugeba? Ką jis supranta toje srityje? Kur jo darbo vaisiai? Kodėl būtent jis yra ten? Kokius veiksmus jis atlieka? Ar jis suvokia, ką daro ir ką turi daryti? Jei galvosite apie konkretų asmenį, klausimų iškils daug daugiau. Tai ar tas asmuo „gerai žinomas“ ar visiškai „neatpažintas“ subjektas? Jei asmuo nežino, kaip jis atsirado savo vietoje, koks jo tikslas, ką jis turi daryti, ką jis turi mokėti. Kaip jis atlieka savo darbą? Yra du stebuklingi žodžiai „kažkaip“ ir „kažką“. Išgirdus bet kurį iš šių žodžių aukšto valdininko kalboje, supranti, kad tikrai taip ir bus. Kaip galvojate, ar ufonautai naudodami šiuos žodžius galėtų atskristi iki Žemės? Aš manau, kad „kažkaip“ galima nuskristi tik „kažkur“ ir tikiuosi, kad mūsų Žemė dar nėra ta vieta.
Nereikia skaudžiai klysti, kad tie „gerai žinomi“ yra tik marionetės. Marionetė, tai ne didžiausia blogybė. Ji yra valdoma. Ji nemąsto, bet pavaldi mąstymui. Ji vykdo mąstančiojo komandas. Nepamirškime, kad marionetės kilo iš kultūros ir meno, o jų valdymas reikalauja didelio meistriškumo, išmanymo. Šioje srityje visada labai stipri režisūra, įdomus siužetas, suplanuotas veiksmas ir finalas, ir tikrai nėra vietos žodžiams „kažkaip“ ir „kažką“. Marionetės neveikia savarankiškai, jos visada imamos iš tos pačios dėžės ir kiekviena vaidina tiksavo vaidmenį.
„Gerai žinomi“ užima postus ir juda patys nesuprasdami kaip? kur? kodėl? ko? ką? kaip?, bet turi tikslą. Tas tikslas man žinomas, bet, kaip Žemės gyventojui – nesuprantamas. Jis yra – „I-Š-S-I-L-A-I-K-Y-T-I“. Man, gyvenančiam Žemėje, pagal joje galiojančius fizikos dėsnius, tokios problemos neiškyla. Žmonėms, nusileidusiems Mėnulyje, ši problema buvo aktuali.
Kada televizija rodo ufonautus, fantastiniuose filmuose ar informacinėse laidose? O gal nebėra nieko tikro ir visur vaidina aktoriai?
