Kūrybingos sielos, pripažintos visuomenės akyse, neretai įsigyja prieglobstį kur nors ežerų, miškų ar kalnų šešėlyje ir praleidžia likusią gyvenimo dalį vienumoje. Vieni, bet ne vieniši? Vargu. Galbūt pasirinkę mažesnę blogybę iš dviejų.
Franzas Kafka, vienas svarbiausių XX-o amžiaus autorių, stipriai paveikęs ir tokius garsius rašytojus kaip Sartras ar Kamiu, sukūręs garsiąsias „Metamorfozes“ bei begalę kitų kūrinių (kurių dauguma buvo jo paties neviešinta ar sunaikinta), taip pat kūrė savo istoriją panašiu keliu. Autorius bendrauti mėgdavo laiškais. Net su sužadėtine, kurios taip ir nevedė, dažniau susirašinėdavo, nei kalbėdavo gyvai. Jis buvo labai jautrus triukšmui, rašyti mėgdavo tik tyloje. Anksčiau drąskomas aistrų ir turėjęs ne vieną merginą, autorius teigė, kad geriausiai gyvenime jautėsi išsikraustęs į kaimą Čekijoje, kur juo rūpinosi sesuo ir kur jis neturėjo jokių įsipareigojimų, galėjo atsiduoti savo pašaukimui – kurti. Gaila, sveikatos problemos, dėl kurių jis galėjo taip gyventi, netrukus užbaigė ir jo gyvenimą. Tuberkuliozės komplikacijos pavertė jo gerklę skausminga žaizda, kurios dėka valgyti buvo per daug skausminga.
Būdamas vienas gali jaustis geriau. Netrikdomas, nedrąskomas, nesmerkiamas, mažiau graužiantis save dėl to, ką galėjai, ką turėjai padaryti. Nereikia rūpintis niekuo kitu. Tik savimi, tik būdu išgyventi. Esi laisvas.
Primena „Atgal į gamtą“ („Into the Wild“). Dėl laisvės tenka nemažai paaukoti. Ir vienas gali jaustis laimingas. Tačiau ko verta ši laimė, kai neturi su kuo ja dalintis?
Gėriu gera dalintis. Tebūnie tai žinios, gera nuotaika ar sultingo vaisiaus gabalėliai. Kad ir arbūzas, per kurį, rodos, saulė gali pereiti kiaurai, saldi ambrozija, tekančiais syvais lipniomis paverčianti tavo ir bendrakeleivio rankas. Lipnios lieka ne vien rankos. Kaip džiūvančios sultys sekundei laiko kartu suspaustus ir vėl atitraukiamus vienas nuo kito pirštus, taip ir jus kažkas ima sieti – akimirka, mažutis prisiminimas.
Prisiminimai ir mainai. Apsikeitimas žodžiais, mintimis, galbūt net smulkmenomis ar tyla ir žvilgsniais. Ar tai nėra vienas brangiausių dalykų gyvenime? Skaitydamas knygas gali daug išmokti, tačiau tik bendraudamas gali pajusti pilną džiaugsmą, teikiamą žinių.
Kartais norisi vienumos. Ramybės ir tuštumos, aidinčios su vidumi. Kartais tiesiog taip jautiesi. Ir buvimas tarp žmonių ima atrodyti tik nereikalingas pastangas iš tavęs vis siurbiančiu, tačiau nieko neduodančiu reikalu.
Tačiau visada verta paklausti, kodėl taip jautiesi? Galbūt šalin nuo visų stumia neišsipildę lūkesčiai ir giliai viduje tūnančios baimės. Nuo jų bėgti įmanoma. Bet ar verta?
.jpg){kind=small}
