Jurgos Šeduikytės debiutas Lietuvos teatre: „kramtoškė“, dieta ir savo ribų paieškos (interviu)

Eglė Kirliauskaitė
Dainiaus Ščiukos nuotr.

Nuolat kramtomąją gumą čiaumojanti, manieringai kalbanti ir savo grožiu, o ne IQ indeksu, susirūpinusi manekenė – tokią Jurgą Šeduikytę išvysime jos vyro Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Nematomi monstrai“. Taip, tame pačiame, kurio plakatai skelbia, jog čia matysime brolio ir sesers meilę, du transvestitus bei tris transeksualus. Tame pačiame, kurio aktorių fotosesija kartu su žalios mėsos gabalais – aliuzija į mados pramonės realybę – visai neseniai apskriejo mūsų žiniasklaidą.

Turbūt dėsninga, kad su Lietuvos teatro scenoje debiutuojančia atlikėja susitinkame viename iš Vilniaus sporto klubų – čia iki pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko knygą pastatyto spekataklio premjeros ir taip lieknutė Jurga kartu su kolegėmis lies prakaitą, kad dar labiau atitiktų negailestingus modelių standartus. „Vėliau bus ir dieta, o dabar eisiu pas trenerį, kuris man sudarys individulią programą. Kiek žinau, jis labai kritiškai vertina merginas, kai kurios labai nuliūdo, todėl dabar truputį baisu“, – šypsosi pašnekovė, pasiryžusi sekti užsienio aktorių pavyzdžiu, kuomet dėl vaidmens netenkama ar priaugama nemažai svorio. Na, o kol Jurgos neužvaldė mintys apie draudžiamus pyragėlius ir kitus skanėstus, kalbamės apie būsimą premjerą, jos santykį su vaidmeniu ir gyvenimo pokyčius.

Jau spalio 8-ąją į sceną žengsite kaip pagrindinė spektaklio aktorė. Toks veiklos posūkis – sena svajonė?

Mano kaip aktorės debiutas buvo Maskvoje, kuomet vaidinau diplominiame Vido spektaklyje. Ten buvo pirmasis rimtas darbas teatre, „Nematomi monstrai“ – antrasis, tačiau Lietuvoje vaidinsiu pirmąjį kartą. Kadangi šiek tiek studijavau aktorinį meistriškumą Eimunto Nekrošiaus kurse, tai nebuvo netyčinis dalykas, esu prie to prisilietusi tiek iš vidaus, tiek iš išorės, juolab, kad matau, kaip dirba Vidas – jie daro kažką, kuo aš labai tikiu. Atėjus į senovinį teatrą dažnai jauti, kad realiai tu jau nebemoki įsijungti į jų taisykles, į tą pasaulį, trūksta to tikrumo jausmo. Panašiai ir šiuolaikinis šokis, kuris dažnai būna pernelyg toli nuo to, kuo tu gyveni, kas tave supa. Tuo tarpu „No Theatre“ yra kažkas tarp teatro ir realybės, nepamirštant to, kad yra žiūrovas, kad yra temos, kurios ir juokingos, ir baisios. Visa tai mus supa ir realiame gyvenime – man tai labiausiai patinka. Aš suprantu šį teatrą. Labai laukiau, kad kas nors tai padarytų, ir džiaugiuosi, kad tai padarė Vidas.

Nors dar nebuvo premjeros, tačiau gal jau galite pasakyti, kuo skiriasi jausmas, kai išeini į sceną vaidinti ir kai – dainuoti?

Pradžioje tikrai sau kėliau šį klausimą, galvojau, kad tai yra dvi visiškai skirtingos sferos. Visgi po to supratau, kad, sakykime, dainavime, kuris yra mano sfera, man geriausiai sekasi tada, kai esu atsipalaidavusi, žinau, ką noriu pasakyti, ir turiu drąsos tai padaryti žmonėms nuo scenos. Taigi, šis nusiteikimas, būsena yra būdinga visoms sceninėms išraiškos priemonėms – tada tu gali pasiekti geriausią rezultatą. Sunkiausias iššūkis, išbandymas yra tai, kad aktoriniame veikia ne tik balsas, bet tu privalai įjungti ir savo kūną, kuris turi paklusti balso intonacijoms, neišduoti, kad gyvenime šiaip jau esi kuklesnis žmogus nei scenoje. Man tai yra gera pamoka, kuri turėtų suteikti daugiau laisvės ne tik čia, bet ir dainavime. Pamenu, kai kurias dainas aš atlikdavau užsimerkusi, pasinėrusi į save, žmonės net sakydavo, kad gal reikėtų daugiau bendrauti su publika (juokiasi). Man trukdydavo kūnas, kad jis apskritai toks yra, nusinešdavau į tuos savo pasaulius labai toli, o sugrįžti juk reikia. Svarbus derinys tarp to, ką sakai žodžiais, ir to, kaip atrodai, elgiesi.

Ar nebaisu žiūrovams pasirodyti aktorės amplua? Juk greičiausiai sulauksite akylesnio vertinimo nei kolegės...

Be abejo, mano atžvilgiu vertinimas bus kritiškesnis, bet to nebijau, visada esu labai savikritiška. Seniai svajojau išbandyti šią sferą, man neužteko dainuoti teatrui, norėjau tą kažkaip gyvai atlikti. Dar ir kinas yra – platūs horizontai (šypsosi). Man patinka ieškoti savo ribų, ieškoti išraiškos priemonių. Manau, kad žmonės, kurie turi norą išreikšti save per kalbą, garsą, per judesį, šiais laikas turi susipažinti su visomis iš šių sričių, plačiau pasižiūrėti, suprasti, kaip kalbėti apie dalykus, kurie tau skauda. Kartais vien dainos neužtenka, kad tai būtų įtikinama, privalai pridėti kažką daugiau.

Sakoma, kad dviem menininkams sunku gyventi po vienu stogu, o dabar su Vidu ne tik gyvenate, bet ir kartu dirbate teatre.

Manau, kad Vidui šioje situacijoje yra lengviau, nes tai – jo sritis. Be abejo, nežinau, gal ir jam yra sunku. Turbūt kai kurių dalykų, kurių nenutylėtų, jei būčiau aktorė, man nepasako. Kita vertus, jis iš manęs ir daugiau reikalauja nei iš aktorių. Sunku „persijungti“, tačiau mes turime tokią nerašytą taisyklę, kad darbo vietoje reikia susiskirstyti vaidmenimis: tas, kuris sako, kaip bus, ir tas, kuris vykdo. Toks principas mums labai gerai veikia, todėl bendradarbiavimas yra gana stiprus. Scenoje aš esu kraštutinumus mėgstanti asmenybė: kai kur man patinka dominuoti, kai kur – tiesiog vykdyti nurodymus.

Kaip sekėsi prieiti prie šio vaidmens?

Labai įdomu, nes, įsitikinau, kad kartais vaidmenį padeda „atrišti“ labai paprastas fizinis veiksmas. Man tai yra kramtoškė. Ironija tame, kad iki nelaimės, kuomet netenka apatinio žandikaulio, mano herojė valgo, kramto į visas puses, pučia burbulus, o paskui jai tiesiog nėra su kuo tai daryti – viskas pasikeičia radikaliai. Gyvenime nelabai maivausi, o šio vaidmens pagrindas ir yra tai nugalėti, būti labai jau tokiai – juokinga, keistas jausmas. Po kurio laiko tu pradedi suprasti, kas per drama pas tas moteris gyvenime vyksta, kiek joms svarbu tie paviršutiniai dalykai, ir tai, kad nė vienas žmogus nėra blogas, o tiesiog patekęs į tam tikras aplinkybes, kurios labai stipriai veikia, formuoja. Susidūriau su panašia situacija, kai draugės sesė išvažiavo į užsienį juokdamasi iš visų tų blondiniškų dalykėlių, nagų-ragų, o grįžo labai supanašėjusi, tai jau buvo jos gyvenimo stilius. Taigi, niekada negali žinoti, kaip pakryps gyvenimas. Dabar prasidėjo kažkoks naujas etapas: vaikštau gatvėmis, stebiu žmones, ką jie daro, kokia tai galėtų būti natūra, kokias išraiškas turi, kas jį išduoda, ir, kadangi seniau truputėlį prisibijodavau žmonių, tai yra dar viena pamoka, verčianti tobulėti.

Teko skaityti, kad šis vaidmuo jums yra didesnis iššūkis nei Džiuljetos rolė...

Ne apie tai reikia šnekėti. Iššūkis realiai yra tai, kas tau yra iššūkis, o ne tai, ką visi linkę traktuoti kaip iššūkį. Man iššūkis bus dar ir tai, kad „No Awards“, kitame spektaklyje, gimusiame „Namatomų monstrų“ repeticijų metu, pabandysiu šokti. Seniai norėjau tą daryti, bet tikrai ne televizijoje, nes, na, atrodo neprasminga pradėti nuo ten (juokiasi).

Skelbiama, jog šis spektaklis lies tokias, sakykime, nepatogias seksualinių mažumų, lyties keitimo, grožio pramonės temas.  Ir ar žiūrovas turi nusiteikti būti šokiruotas?

Visų tų šokiruojančių dalykų fone, kurie, deja, ir šiaip mus supa, spektaklis yra apie jaunus žmones, patekusius į labai radikalias aplinkybes, nebežinančius, kaip su tuo kovoti, ko norėti iš gyvenimo.  Apie jų besimezgančius jausmus – brolio ir sesers normalią, gražią, brolišką meilę. Manau, tai yra artima kiekvienam.

Ką artimo jame suradote jūs?

Man asmeniškai įdomiausia yra santykis: santykis tarp aktorių, jų persožų, santykis į tai, ką jei vaidina, kur veda jų linija, kaip jie išgyvena tą tragediją. Buvo laikas, kai išvažiavusi į Maskvą supratau, kad kažkoks įvaizdis jau susikurtas, kad penkeri metai praėjo. Žmonės tave įsivaizduoja vienaip, o tu jautiesi draskoma nesutarimų, nori tobulėti toliau. Dažnai tiesiog pasako: „Nu, bet pats geriausias jūsų, Jurga, albumas buvo tas pirmasis, o paskui aš jau nelabai suprantu, kam jūs tiek blaškotės...“.  Man vaidmuo yra artimas tuo, kad skiriesi nuo to, ką norėjai susikurti. Jei yra galimybė, tau tenka tą dalyką kažkaip perminkyti, jei nėra – turi jį sunaikinti, nes jis niekur neveda. Reikia suprasti, kad, tarkim, penkerių metų laikotarpis yra ribinis, kai reikia kažką keisti: tiek teatre, tiek muzikoje, tiek savyje, tiek galbūt gyvenime. Man patinka tie ieškojimai. Šalia žmonių, kurie yra ramūs, aš galiu pabūti, bet neilgai. Patinka keliauti, savo viduje ieškoti galimybių, plėsti ribas.

Kaip manote, ar po spektaklio „Nematomi monstrai“ vėl kalbės, kad „senosios“ Jurgos nebėra, kad ji eina visai kita kryptimi?

Visų pirma, reikia atskirti du dalykus: aš kaip daininkė, atlikėja ir aš kaip aktorė. Kaip aktoriui asmenybei negali būti taikomos normos, kurios taikomos žmogui – aktorius yra geras tik tada, kai radikaliai pasikeičia, persikūnyja į kitą personažą. Ką man tai duoda – mano asmeniniai reikalai, bet muzikoje aš dėl to nesikeičiu. Muzikoje einu ta pačia linkme, dabar yra naujas albumas su Leonu Somovu, kuriuo labai džiaugiuosi. Lietuviams svarbu žinoti, kad tu nenukrypsi nuo savo muzikinės sferos – aš tą galiu pažadėti, nes žinau, kad privalau tai daryti, kažkas man sako, kad tai yra mano kelias. Nėra taip, kad nuo šiol nebedainuosiu, o vaidinsiu teatre. Blaiviai vertinu gyvenimą ir manau, kad Dievas man turbūt daugiausiai davė muzikoje, o visa kita yra sferos šalia, į kurias neriu 100 procentų. Kas iš to išeis – pamatysim. Labai tikiuosi, kad šis spektaklis sulauks atgarsio, nes savo aštrumu yra labai aktualus. Siūlyčiau tiesiog ateiti, pasižiūrėti ir po to kalbėti. Bet tai, kad vieniems patiks, kitiems – ne, yra faktas.

Visgi minties tęsti aktorės karjerą neatmetate?

Manau, kad su teatru būsiu susijusi. Kaip minėjau, teatras papildo tą pačią muziką, tikiuosi, kad tai nebus paskutinis mano darbas – jaučiuosi didesnė, platesnė, išreiškiu daugiau savo viduje vykstančių dalykų. Man žiauriai patinka taip gyventi. Seniau gi: kompleksuota mergaitė, kažką bandė įrodyti, aiškinti žmonėms, o paskui viskas praeina, tu pradedi ir tą daryti, ką norėjai, ir tą, kodėl ne? Taigi tai – laimė. O jeigu dar žmonės šalia palaiko, paskatina... Aš tikiuosi, kad šitas spektaklis savo platumu užkrės ir kitus pabandyti naujas sferas, neužsidaryti tiek fiziškai savo šalyje, tiek savo viduje.

 

interviu, jurga seduikyte, Nematomi monstrai, no theatre, premjera, spektaklis, teatras, Vidas Bareikis

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai