Pozityvios „Flow“ srovės Helsinkyje. Festivalio dienoraštis (I dalis)

Laikas.lt
Tekstas ir nuotr. Jorės Janavičiūtės

„Flow“ organizatoriai festivalio žurnale pastebi, kad festivalių tokiu pavadinimu pasaulyje galima priskaičiuoti gana nemažai ir pačių įvairiausių. Renginio pavadinimą jie sieja su festivalio metu sūkuriuojančiais pozityvios energijos srautais. Iš tikrųjų taip ir buvo.

10-ąjį kartą vykusio „Flow“ atlikėjų sąrašas aiškių headliner`ių neturi – kiekvienas ras asmeninių headliner`ių pagal skonį – ar tai būtų elektronika, ar repas, ar rokas, ar pop muzika. Atlikėjų sąraše galbūt ne tiek daug „pirmo stambumo“ žvaigždžių kaip, sakykim, „Heineken Open`er“ Lenkijoje, bet gausu visų šių žanrų šviežiausių ir aktualiausių grupių ar atlikėjų.

Šiais metais festivalis prasidėjo atidarymo koncertu rugpjūčio 7-ąją, trečiadienį, kuriame pasirodė „The Knife“ bei juos apšildę „Kate Boy“, o toliau su daugybe įdomiausių pasirodymų tęsėsi nuo penktadienio iki pat sekmadienio vidurnakčio, kol suomiškos taisyklės išprašė lankytojus iš teritorijos. Įspūdžius iš savaitgalio koncertų rasite žemiau pateiktame dienoraštyje.


Taigi festivalis suburia kuo įvairiausius skirtingos muzikos mėgėjus – be abejo, stilingus Helsinkio hipsterius, ir reperius, ir metalistus, ir gotes, ir mergaites su Lanos del Rey gėlėmis plaukuose, ir pasiturinčius intelektualus-džiazo-megėjus su rūkstančiais cigarais rankose, ir šeimas su vaikais, o gal ir net visiškai neįdomius ir pilkus žmones, bei kitą galybę visokiausių muzikos mylėtojų iš labiausiai vidury niekur esančių Suomijos kampelių. Taip pat ir įvairiausių užsieniečių jau atradusių šį festivalį. (Festivalyje buvo galima sutikti ir lietuvių, tačiau nenuostabu, kad tai galėjo įvykti būtent spaudos zonoje, mat 3-jų dienų bilietas kainuoja 150 eurų.) Šiemet renginyje per visas dienas apsilankė kiek daugiau nei 60 tūkst. žmonių. Ir visi jie gražiai sugyvena.

Festivalyje vyrauja švara ir tvarka. Galima pamatyti nebent visiškai nepavojingų, suomiškai padauginusių veikėjų, savo draugams ant pečių paliekančių festivalio teritoriją. Tvarkos pojūtis leidžia jaustis saugiai ir atsipalaiduoti. Renginio organizatoriai kuria festivalį, kuriame malonu lankytis jiems patiems – juk viskas prasideda ne tik nuo geros muzikos, tačiau ir nuo malonios aplinkos bei atmosferos. Vis dėlto „Flow“ gali pasirodyti kiek pernelyg sterilizuotas – iš vyraujančios geros nuotaikos išvalomas netikėtumo vardiklis. But you never know...

„Flow“ įsikuręs centrinėje buvusioje industrinėje miesto dalyje – buvusios Suvilahti elektrinės teritorijoje. Čia išsibarsčiusios daugybė scenų ir scenelių. Net ir be tikslo klaidžiodamas po festivalio teritoriją, nuolat gali rasti kažką įdomaus. Ir ne tik muzikos – didelis dėmesys čia suteikiamas virtuvei, kurių čia galima rasti pačių įvairiausių. Žinoma, už suomišką kainą. (Vertėtų pastebėti, kad ir alkoholio kainos čia – itin suomiškos.) Taip pat festivalyje sukurta nemažai jaukių erdvių, kviečiančių prisėsti ir atsipūsti po žibintų šviesomis.

Helsinkiečių kasmet itin laukiamas miesto festivalis „Flow“ gali tapti (jei dar netapo) sektinu pavyzdžiu jaunučiui „Lofto“ festivaliui, su kuriuo yra itin artimi savo formatu ir atmosfera, tik kol kas, deja, ne dydžiu ir atlikėjų skaičiumi. Juk „Loftas“ kol kas vienintelis miesto festivalis Baltijos šalyse, tad potencialo tikrai turi. Tačiau kol kas, kol norime pamatyti mėgstamas grupes ir galbūt svarstome apie atostogas Suomijoje ar bent savaitgalį Helsinkyje, kitais metais jas planuočiau būtent „Flow“ metu.

Penktadienis

Penktadienio popietė. Pradedame kelionę į „Flow“ festivalį. Žingsniuojame aukštyn Hämeentie gatve. Ši gatvė yra dalis vienos išskirtiniausią dvasią turinčių miesto dalių – Kallio rajono, kurio naktyje bohemiško Helsinkio jaunimo klegesys persipina su girtuoklių keiksmažodžiais, aušta rytas, o po to vis pravažiuoja, ir pravažiuoja tramvajus...

Taigi žingsniuojame su alaus skardine, kaip ir dauguma keliaujančių link „Flow“. Nuo Sörnäinen metro stoties nusileidus žemyn ir artėjant prie įėjimo į festivalį, skardines jų maišais tarškindami surenka šiuo verslu besiverčiantys emigrantai. Tarkšt.


Grupė „Rubik“ (Suomija)

Festivalio pagrindinėje scenoje jau groja „Rubik“. Groja jie linksmai, žmonės šoka. Gana dažnai sutinkamų suomių indie grupių papročiu dėvi indėniškas plunksnas ir laisvus spalvingus apdarus. Taip suomiai supranta indie – bene pažodžiui. Tik dar prideda šiek tiek kalėdinių girliandų. Galbūt, kad būtų labiau suomiška – Kalėdų kultūra ir visa kita. Bet, kaip minėjau, grupė ne tik atrodo, bet ir groja tikrai linksmai, užlieja pozityvumo srovės ir gaila, kad jų pasirodymas greit baigiasi.

„Balloon 360°“ scenoje, įkurtoje po dideliu balionu, dar vienas visiškai pozityvus pasirodymas – čia šėlsta džiazistai „Timo Lassy Band“.

Nežinia, kuo čia dėtas skandinaviškas feminizmas, tačiau šių metų festivalio line-up`e vyravo itin striprūs moterų pasirodymai, pavyzdžiui, „The Knife“, „Bat For Lashes“, „Grimes“, „Beach House“, Alicia Keys, „Austra“. Viena tokių atlikėjų – Chan Marshall, geriau žinoma kaip Cat Power. Amerikietė, pankroko ir grundge skambesius maišanti su soul ir pop įtakomis, išlaiko subtilų skambesį. Scenoje ji maištinga, rokenroliška, gal net kiek vyriška, bet kartu ir jautri, publiką pakerinti ne tik savo muzika, bet ir nuoširdžiu bei uždegančiu jos atlikimu. Koncerto pabaigoje savo grupės muzikantams ir publikai dėkodama už koncertą ji dovanoja baltas gėles.

Viena pagrindinių festivalio žvaigždžių – Alicia Keys, kuri puikiai įsipaišė į ne tokių pagrindinės srovės atlikėjų sąrašą. Jos techniškas bei teatrališkas pasirodymas neabejotinai dvelkė seksualumu ir elegancija. Alicia laisvai pereinanti nuo seksualios R&B divos iki jautrių baladžių atlikėjos vaidmenų ir atgal, net ir didžiausius pop muzikos skeptikus nokautuoja neginčijamai įspūdingu ir stipriu savo vokalu. This Girl is on Fiiiiiire.

Žodžiu, viskas tvarkoj, skambėjo kokybiškas pop R&B derinys, buvo įdomu ją išgirsti, bet vis dėlto – nieko ypatingo.


Alicia Keys (JAV)

Toliau grįžtame į „Nokia“ mėlynąją palapinę, kurios prietemoje keliaujame į Berlyną su „Moderat“. Elektronika, šokio ritmu nešanti mus po geometrines ir kosmines erdves. Pasirodymas iliustruojamas įspūdingomis 3D projekcijomis.

Šeštadienis

„Austra“ pasirodymas – vienas įsimintiniausių. Ši kanadiečių synth indie pop/darkwave grupė su publika bendrauja nedaug, tačiau ryšis užmezgamas paprasčiausiai nuoširdžiai atliekant ir besimėgaujant savo muzika. Tai galioja ir vokalistei Katie Stelmanis (kuri, tarp kitko, yra Kanados latvė) bei kitiems grupės nariams, iš kurių itin įsimintinas šortuotas ir nuolat šokinėjantis klavišininkas Ryanas Wonsiakas. Energingam pasirodymui nesutrukdė netgi tai, kad skrendant iš festivalio Švedijoje dingo bene visi grupės instrumentai – festivalis sugebėjo jiems parūpinti kitus.


Grupė „Austra“ (Kanada)

Visas šis gėris baigiasi tuo (o tiksliau nesibaigia), kad grupei „Austra“ nulipus nuo scenos, publika ją iškviečia atgal dainuodama dainos „Loose it“ pritarinį (nepamenu, kad kas panašaus būtų nutikę viso „Flow“ metu). Ji grįžta į sceną su tam tikro liūdesio ir gyvenimo jausmu, tarytum prasiveržiančiu pro vakarėlio šėlsmą.

Po puikaus pasirodymo galima skirti šiek tiek laiko neįpareigojančiam paklaidžiojimui. Po didžiuoju balionu „Serenity Ensemble“ su kompanija džiazuoja priversdama publiką šypsotis. „Cody ChesnuTT“ – dar vienas nuoširdus pasirodymas, kai atlikėjas scenoje akivaizdžiai mėgaujasi tuo, ką daro, ir tai atspindi šokanti ir geros nuotaikos sroves savo tinklais gaudanti publika.

Metas headliner`iams. „My Bloody Valentine“ mėlynojoje „Nokia“ palapinėje skamba lyg kas nors būtų nufilmavęs jų pasirodymą „Nokia Lumia“ telefonu ir paleidęs per garsiakalbius. Tikrai norintys išgirsti šį pasirodymą pagaliau turi progą panaudoti festivalyje įsigytus spalvotus ausų kištukus.

Nikas Keivas. Nikas Keivas, NIKAS KEIVAS!

Nick Cave and „The Bad Seeds“ pasirodymas kiek primena magišką ritualą – jis nusileidžia nuo scenos pakyla ir atsiduria prie pat publikos, ima už ištiestų pirmose eilėse stovinčių gerbėjų rankų, žiūri jiems į akis. From Here to Eternity.


Nickas Cave'as (Australija)

Jo ir grupės pasirodymas – tikra atgaiva po dviejų dienų sample`ų klausymo – bene visi garsai išgaunami gyvai. Nickas Cave`as scenoje itin aktyvus, tarytum jis visad būtų buvęs toks, tarytum jo pasaulyje amžius negaliotų, jo kūrybos pasauliuose, perkeliančiuose prie kalno, kur verkia vyrai ir moterys, ten, kur auga laukinės rožės ar ten, kur prie vandenų pabaigos šoka merginos iš sostinės, stebimos vietinių vaikinų. Tarytum vis dar grojantis prirūkytuose 9-ojo dešimmečio Berlyno baruose, kur Wimo Wenderso angelai tampa žmonėmis...

Tikras artistas, laviruojantis tarp post-punko įniršio, bliuzo istorijų ar kartais kiek nupopsėjančių baladžių ir vis tiek išliekantis savimi.

Norėjusiems išgirsti bisavusio Nicko Cave`o pasirodymą iki pat pabaigos teko praleisti mažiausiai pirmąsias tris „Beach House“ dainas. Va tau ir suomiškas tikslumas. Nors gal ir nieko tokio...

„Beach House“ pavyksta sukurti vidurnakčio nuotaiką – vokalistė Victoria Legrand retkarčiais prabyla į publiką savo žemu femme fatale balsu, o tarp tamsių plaukų prietemoje viliojančiai spindi jos akys...
Pasirodymas tvarkingas ir gražus, tačiau neintymus. Jis toli gražu neprilygsta savo charizma suspindėjusiam „Austra“ pasirodymui. O gal tiesiog sunku ką nors jausti po tokio intensyvaus Nicko Cave`o pasirodymo... Bet kokiu atveju norisi eiti gerti alaus.

Grįžtame į Hämeentie, kur viskas ir prasidėjo, pakeliui gatvės muzikantai ir eilės prie afterio klube „Kuudes Linja“. O mes prisėdame ant kampo įsikūrusiame bare „Siltanen“. Naktis Kallio tęsiasi.

I-os dalies pabaiga (autorė užtikrino, kad turėsime ir II-ąją dalį – red. past.).

Daugiau Jorės nuotraukų iš festivalio:

























































































festivaliai suomijoje, flow, Helsinkis, Jorė Janavičiūtė, muzikos festivaliai, vasaros festivaliai

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai