Laikas.lt
Renata Mikšėnaitė prieš tris mėnesius išvyko į Prancūziją, tikėdamasi pakeliauti, pašniukštinėti prancūzišką mentalitetą, tačiau, kaip ji pati sako, užstrigo… Dabar ji žino, kad praleis čia bent keletą metų, tad ėmė mokytis prancūzų kalbos ir visa galva pasinėrė į Nanto miesto gyvenimą. Mergina ne tik dirba laisvai samdoma fotografe ir videomenininke, ji ir rašo. Paprašėme, kad ir mums raštu papasakotų, kas ją taip sužavėjo šioje šalyje. Taigi Renata dalijasi tuo, ką sužinojo apie prancūzišką vyriškumą, ir sužinojo apie tai ne iš kieno nors kito, o iš vyrų.
Tekstas ir nuotr. Renatos Mikšėnaitės
.jpg)
Planuotai atsidūrusi viename Renno (pranc. Rennes) miesto workshop‘o menininkų surengtame vakarėlyje ir pokalbiams pakrypus link temos apie vyriškumą, įtempiau savo lietuviškas ausis. Matyt, kiekvienas vyras sutiks, kad savo vyriškumą kiekvienas suvokia ir interpretuoja skirtingai. Tad kaip šiuolaikiniai prancūzai suvokia savo vyriškumą? Pateikiu kelias nuotrupas iš pokalbio. Leidžiame akis žemyn.
Plepiausio vakarėlio dalyvio, teatro aktoriaus Sebastiano (29) nuomone, „vyrišką vyrą pažinsi iš žavingos šypsenos, plaukų ant krūtinės ir žemo balso.“ Sebastianas tvirtino, kad tikras vyras – išsilavinęs, kultūringas, cituoju: „Net jei kultūringumas yra tik žavinga manipuliacijos forma sužavėti moterį“, – ir nebijantis rizikuoti. Anot jo, geriausias vyriškumo įrodymas – nuolatinis moterų dėmesys.
Štai anot fotomenininko Mattieu (31), vyriškumas slypi vyro žavesyje, o žavesys yra ne kas kita, kaip vyro inteligentiškumas, jo veiksmų, kalbėjimo tono ir manierų subtilumas. „Tikras vyras visada pripažins savo pažeidžiamumą (bet tik sau), bus jausmingas ir švelnus savo mylimai moteriai“, – užtikrintai beria žodžius Mattieu.
Video montuotojas Pjeras (34) linksmai skanduoja „laisvė laisvė laisvė“ ir greitai surimtėja. Pjeras įsitikinęs, kad vyriškas vyras turi būti lyderis savo šeimoje, ryžtingai priimantis sprendimus ir turintis tvirtą nuomonę. Rimtumas išsisklaido ir atsipalaidavęs priduria: „Mes prancūzai visada norime būti teisūs, dažnai reiškiame pretenzijas. Mes mėgstame būti nuolatinėje kovos būsenoje – intelektualinėje, profesinėje, net moterų atžvilgiu. O jei tai dar darai elegantiškai – tai jau vyriškumo viršūnė.“
Kino operatoriaus Žano Baptisto (30) nuomonę cituoju be iškarpymų: „Iš esmės vyriškumas nieko nereiškia. Vyriškumas įgauna prasmę supriešinus jį su moteriškumu ir atvirkščiai. Mano draugai dažnai sako, kad tikras vyras neatsiejamas nuo žodžio laisvė (Pjerui tai, akivaizdu, yra siekiamybė), bet juk ir moteris neatsiejama nuo šio žodžio. Jei jau kalbame klišėmis, prašau. Moteris gali būti švelni, jausminga, aistringa, seksuali ir isteriška. Bet tokie patys ir mes, vyrai. Galime būti racionalūs, šiurkštūs, stiprūs ir viską apskaičiuojantys. Bet ir moterys tokios. Skirtumas tarp moteriškumo ir vyriškumo egzistuoja tik šių būsenų ir emocijų išreiškimo formoje ir fiziologijoje. Kai kalbama apie vyriškumą ar moteriškumą, man tai tėra viešas dirbtinio įvaizdžio kūrimas. Ir vyrai verkia – gal ne taip dažnai išorėje, bet viduje tikrai. Ir moterys moka logiškai apskaičiuoti – irgi, gal ne tik išorėje, bet ir viduje (o jos tikrai moka apskaičiuoti, kas joms naudinga). Samprotavimai, koks turi būti vyriškas vyras ar moteriška moteris, ir visos klijuojamos etiketės abiem lytims, man nieko nereiškia. Galiu tik tiek pasakyti – fiziologiškai esu heteroseksualus vyras, naudojuosi savo protu ir emocijomis, o ar mano protas ir emocijos, anot nuomonių, vyriškos ar moteriškos – manęs nejaudina.“
„Vyriškumas – tai aš“, – kvatodamas trenkia sau į krūtinę trisdešimtmetis teatro aktorius Pascalis.
Tai tik kelios (ne)rimtų vyriškų samprotavimų nuotrupos apie vyriškumą. Įdomu, ar lietuviai pritartų tokiai nuomonei? Nemeluosiu sakydama, kad vyriškumo temą greitai nustelbė moteriškumo tema. O prancūzės apie save tikrai turėjo ką pasakyti. Apie prancūzes ir jų moteriškumo sampratą – kitą kartą.