„Pamenu, kaip teko gal dvejus metus prašyti tėčio atiduoti spintoje dulkantį man nepažįstamą fotoaparatą, kuriuo jis, dar būdamas jūreivis, fiksavo kadrus iš viso pasaulio. O rūsy drėko kelios dėžės nuotraukų, kuriomis buvau kruopščiai išsiklijavusi kambario sieną. Iki šiol ta siena likusi.
Po to teko išmokti pagrindinių dalykų: kaip įsidėti juostą, kaip ją išimti, tada išgirsti, ar visa susisuko, netyčia nutrauktą pervynioti ant naujos ritės ir t.t. Iki šiol fotografuoju su šiuo senuku, kurio jau daugybė detalių nubyrėję, ir kuris skleidžia magiją – gadina arba puošia nuotraukas žaibais. Pati juostų neryškinu ir neskanuoju, Žvėryne yra puiki vieta, kurios vyrams viską ir patikiu. Tačiau kada nors ir pati pabandysiu tai padaryti, kelios reikalingos priemonės gimtinėje jau laukia mano užsidegimo“, – pasakoja mergina.
Skaistės teigimu, įkvėpimo ji toli neieško – jo randa savyje. Taip pat pernelyg intensyviai nesidomi žymių fotografų darbais, na, nebent tų, kuriems tenka laimė pabuvoti tokiose vietose, kuriose ji pati negali atsidurti.
„Visa, kas gražiausia, yra čia ir dabar. Dar mane įkvepia saulė. Šviesa. Spalvos. Vis dažniau pastebiu, kad man svarbi estetika. Siekiu, kad kadras būtų išbaigtas lyg literatūros kūrinys – su įžanga, dėstymu ir pabaiga. Kažkada svajojau parašyti knygą, gal tą knygą jau rašau, tik nuotraukomis?“, – šypsosi mergina, pripažinusi, jog kartą prisilietus prie juostos, jos nesinori paleisti niekada .
Kviečiame įvertinti S. Nomeikaitės darbus (mums labai patinka!) ir sekti jos kūrybą čia.
fotografė, fotografija, kasdienybės atspindžiai, nuotraukos, Skaistė Nomeikaitė, talentu bankas, Zenit
|
|
|
|
|
|
|