Laikas.lt
Ar kalbant apie 1913-uosius galima ignoruoti negandą, jau tykančią už kampo? Pirmasis pasaulinis karas vos po metų, tačiau Floriano Illieso knygoje „1913. Šimtmečio vasara“ – kvapą gniaužianti išskirtinio laikotarpio kultūrinio gyvenimo panorama. 1913-ieji buvo ypatingi metai. Tai literatūros, dailės, muzikos pakilimo laikotarpis, kultūros aukso amžius.
Vienos gyventojos apsinuogina Gustavo Klimto ir Egono Schielės dirbtuvėse, kitos apnuogina sielą dr. Sigmundui Freudui. Mažutė Coco Chanel skrybėlių krautuvėlė klesti Paryžiuje, o Prahoje kenčia Kafka. Stravinskis švenčia premjerą – „Šventąjį pavasarį“. Charlie Chaplinas pasirašo pirmąją sutartį. Mados namai „Prada“ Milane atidaro pirmą butiką. O 1911-aisiais iš Luvro pavogta „Mona Liza“ po dvejų metų randama Florencijoje.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, 1913-aisiais, rašo Florian Illies, vaikščiodami Vienoje, Šėnbruno parke, netikėtai susitikti ir kokį sykį pasisveikindami mandagiai kilstelėti skrybėlę galėjo Stalinas ir Hitleris, dar tebelaukiantys savo didžiosios progos. Jie niekados daugiau nebuvo taip arti vienas kito, kaip 1913-ųjų sausį abiejų pamėgtame parke. Hitleris ir Stalinas nesusitiko net 1939-aisiais, sudarydami pražūtingą „paktą“.
„1913. Šimtmečio vasarą“ galima skaityti kaip to laiko menininkų gyvenimo apžvalgą, tačiau kartu ji atskleidžia daug asmeninio gyvenimo detalių, gandų, net anekdotų. Lengvas ir žaismingas pasakojimas įtraukia skaitytoją, intriguoja sekti autoriaus mintį, susieti daugybę faktų ir sužinoti netikėti požiūrį.
Knygos autorius Florianas Illiesas (g. 1971) studijavo istoriją Bonos ir Oksfordo universitetuose, dirbo didžiausių Vokietijos laikraščių redaktoriumi ir žurnalistu, nuo 2008 metų vadovauja laikraščio „Zeit“ meno ir literatūros skyriui.
Laimėkite šią knygą konkurse [-[0]-] .
