Globotinio pusryčiai: Papartėlė Jonė

Kai sapnų fėja plazdendama savo sparneliais glosto mažučius vaikučius, jie sapnuoja pačius nuostabiausius sapnus. Kai vakaro vėsa paglosto tavo ranką, ji randa tave palaikantį draugą. Kai šiltam lietučiui glostant pečius jaunimas ieško paparčio žiedo, kažkas iš laimės krykščia radęs savo laimę. Tuomet net nesusimąstai, kad pasaulyje gali būti ne tik gėris…

Kartais fėjos pavirsta piktomis raganomis, draugas išduoda, o po paparčio lapais slepiasi… ne, ne, ne žiedas… o dvi liūdnos akytės – pasimetę, išsigandę, pasiklydę savo miniatiūriniuose jausmuose. Dar vakar mažą gyvybę saugojo sėkmė, o šiandien likimas apvertė viską aukštyn kojomis. Ir kam gi tu mažas pūkuotuk reikalingas? Kas tave pastebės? Kas nubrauks ašarą ir ištars MYLIU?

O vis tik pastebėjo, apglėbė ir ištarė tą stebuklingąjį MYLIU. Tik gaila, kad mažam pūkuotam paparčio žiedeliui globėjos namai tik laikina stotelė. Tai štai, mažylė Jonė beldžiasi į tavo širdį ir prašo jos likimą pasikviesti į savus namus. Ši miela murkliukė, gimusi gegužės mėnesį, svajoja apie gyvenimą kambaryje, kur šeimininkai ją mylėtų, na, o mainais ji dovanos visus savo privalumus – jau neskaitant savo meilumo, pomėgio miegoti susiraičius ant žmogaus kelių, pareigingo ir greito reagavimo į kac kac, tobulų naudojimosi kačių tualetu įgūdžių, ji dar ir nukirminta, išmaudyta, savarankiška, mėgstanti tiek konservukus, tiek triaukšti mažų kačiukų sausą maistelį.