Algirdas Kaušpėdas: „Atgimimas vėl ateina“ (Interviu)

Legendinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas neabejoja – Atgimimas ateina ir revoliucija Lietuvoje bus. Ateinanti karta renkasi kitokį gyvenimą. Jaunoji karta, pasak A. Kaušpėdo, nebepakenčia melo ir rokas jai bus atradimas, naujas gaivus šaltinis tiesai išreikšti.

Pagrindiniai faktai apie „Antį“

„Antis“ buvo suburta A. Kaušpėdo architektų naujametiniam vakarėliui (pirmas koncertas – 1984 m. gruodžio 31 d.). Netrukus aštrūs tekstai ir nesaldi muzika padarė „Antį“ populiariausia roko grupe ir tikru Atgimimo laikų reiškiniu. Po festivalio „Lituanica‘86“ ir muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“, „Antis“ išpopuliarėjo Lietuvoje, vėliau ir Sovietų Sąjungoje. „Perestroikos grupė“ „Antis“ aktyviai talkino Sąjūdžiui, dalyvavo Roko maršuose per Lietuvą. Festivalį „Roko maršas“ 1986 m. sugalvojo A. Kaušpėdas po didžiulės sėkmės susilaukusio vieno pirmųjų ir ryškiausių to meto koncertų „Kažkas atsitiko“, kurio metu buvo filmuojamas to paties pavadinimo filmas. 1987-1989 m. vyko trys „Roko maršai“, kurie tapo Sąjūdžio mitingų repeticijomis ir analogijomis. „Roko maršuose“ atsiskleidė ir pankų subkultūros atstovai.

„Antis“ aplankė Vakarų Europą, JAV, kur dainavo Niujorko „New Music Seminar“. Artroko ir džiazroko muzika, dainos, pašiepiančios sovietinį režimą, biurokratiją, mieščioniškumą (dabar – tą patį, tik jau nebe sovietinį, o „europinį“), monstriškas A. Kaušpėdo įvaizdis išskyrė „Antį“ iš visos buvusios Sovietų Sąjungos grupių. Apie grupę rašyta populiariojoje muzikologo Artiomo Troickio „Sovietų Sąjungos roko enciklopedijoje“ (1990).

1990 m. lapkritį grupė išsiskirstė po turo JAV. A. Kaušpėdas tuomet nusprendė, kad grupės akcentu tampa nebe tekstai ir šou, o muzika. „Antis“ atgimė keturis kartus – 1996 m. festivaliui „Roko maršas per Lietuvą‘96“ (oficialiai grupė vadinosi „Anties orkestras“); 2003 m. trims koncertams (išleistas DVD „Antis gyva“); 2005 m. vienam koncertui (jame pristatytas DVD „Antis gyva“); 2007 m. lapkritį, kai po 17 metų pertraukos buvo įrašytas albumas „Ančių dainos“.

Sugrįžimas pristatytas koncertais 2007 m. gruodžio 16-18 d. (išleistas DVD „Rugpjūčio 33“). 2009 metų sausį „Antis“ laimėjo Metų veteranų prizą „Radiocentro“ muzikos apdovanojimuose ir pradėjo darbus prie savo naujo projekto, skirto paminėti grupės 25-metį. Metų pabaigoje grupė muzikos gerbėjams padovanojo muzikinę utopiją ir naują kompaktinę plokštelę „Zuikis Pleibojus“. 2010 metų pradžioje grupė išleido vinilinę „Zuikio Pleibojaus“ plokštelę, tapusią pirmąja po keliolikos metų pertraukos nauja lietuviška populiariosios muzikos vinilo plokštele.

Kai kam, seniems dvasios revoliucionieriams, senosios ir naujos „Anties“ dainos privers sugniaužti kumščius, kai kam išspaus ašarą, kai kas kartu ims dainuot mėgaudamasis nemirtingomis melodijomis ir mintinai išmoktais žodžiais. Viena aišku – „Antis“ aktuali ir iki šiol, po ketvirčio amžiaus... „Kiekviena „Anties“ daina kuriama nuo minties“.

Ir Atgimimo laikais, ir dabar ironiškai į pasaulį žiūrinti, nekonformistinė „Antis“ išlieka ištikima savo idealams. Apie visa tai ir daugiau kalbuosi su A. Kaušpėdu.

Norėčiau Jus truputėlį paprašyti nusikelti į Atgimimo laikus, kai gimė revoliucinis rokas, vyko „Roko maršai“, festivalis „Lituanica“ ir kiti svarbūs to laikmečio muzikiniai renginiai. Kaip visa tai prasidėjo? Spontaniškai? Kas ir kaip pradėjo Atgimimo roko bangą?

Dešimtmečius tęsėsi roko draudimai, dar ilgiau - mūsų tautos okupacija. Pradžioje mes - rokeriai, menininkai - kovojome už savo laisves, bet palaipsniui tapo aišku , kad laisvė yra viena visiems ir taip gimė festivalis „Lituanica“ ir galų gale „Roko maršas“.

Jūsų suburta „Antis“ gali būti laikoma ir ano, ir šio laikmečio simboliu (turint galvoje, jog „Ančių dainos“ bei „Zuikis pleibojus“ puikiai ironizuoja šių dienos realijas, kaip kad pirmosios plokštelės tai darė tuomet). Ar kuriant grupę 1984-aisiais buvote iš karto užsibrėžęs daryti muzikinę revoliuciją?

Niekada neplanavau to, ką gali suplanuoti tik Dievas. Intuicija, noras nepasiduoti, išgyventi, prieštarauti ir saugoti savo vidinę laisvę nuo sovietinio viruso. Šiandien kovoti tenka su savimi, su savo užgyventais kompleksais ir naujos kartos virusais - banalybe ir paviršutiniškumu. „Antis“ tebesaugo ir gina žmogiškąjį orumą būti savimi ir juokiasi.

Ar Lietuvai reikalingas naujas Atgimimas, (dainuojanti) revoliucija?

Kiekviena karta ateina su savo revoliucija. Mes savo jau padarėm. Neabejoju, kad mano vaikai pakeis tai, ką mes palikom ir iškels savo vertybes. Tikiuosi, kad jų pasaulis bus geresnis. Atgimimas jau ateina per šią krizę, ir ne tik Lietuvoje.

Kaip vertinate lietuvišką roką – nuo pat jo ištakų iki jauniausių grupių? Ką labiausiai vertinate? Kaip manote, ar lietuviškas rokas (plačiąja prasme) per keliasdešimt metų patobulėjo, ar suprastėjo, o gal patyrė dar kažkokius kitokius pokyčius?

Didžiausias roko indikatorius - nuoširdumas. Roko kultūra patyrė daug išbandymų komercija, populiarumu. Tai vargu ar palietė Lietuvą, nes rokas Lietuvoje iš esmės niekada nebuvo populiarus. Tikiuosi, kad jaunoji karta nebepakenčia melo ir atras roką kaip gaivų šaltinį tiesai išreikšti.

Kokią „Anties“ dainą labiausiai vertinate? Kodėl?

Antis sukūrė arti šimto dainų. Ką išskirti? Ko gero, pirmąją Anties dainą „Ir ko tu stovi?“

„Anties“ ir kūryba, ir įvaizdis – konceptualūs. Ką norėjote pasakyti ir iš kur paėmėte idėją (ar kažkas iš grupės sugalvojo) dažytis trikampiais ir pan., kas tiems laikams buvo šokiruojantis dalykas („pankai“)?

Gal tai ir nėra taip svarbu. Tai „suskamba“ tik tam tikram kontekste. Svarbu turėti ką pasakyti, turėti programą, turinį, o po to jau seka forma, įvaizdis ir kt. Ne veltui kiekviena „Anties“ daina kuriama nuo minties, teksto - vėliau gimsta muzika ir kostiumas.

[„Anties“ įvaizdį suformavo kultinis 1986 metų filmas „Kažkas atsitiko“ bei žymus Lietuvos teatro ir kino dailininkas, scenografas Galius Kličius. – M. P.]

Kas Jūs labiausiai įkvepia kūrybai? Kokią muziką klausote dabar?

Nieko specialaus. Klausau, kas skamba mūsų gyvenimo erdvėje. Aplink tiek daug visko, kad ne tiek svarbu ką nors išgirsti naujo, kiek rasti laiko į ką nors įsiklausyti...

Kokie Jūsų artimiausi planai? Ar galvojate apie naują albumą?

Paslaptis.

Pakomentuokite keletą įsimintiniausių pastarųjų metų dainų, pavyzdžiui, iš albumo „Ančių dainos“.

1.CV
Tai – daina-prisistatymas, ironizuojanti, kaip svarbu šiuolaikiniame gyvenime pasigirti, pasirodyti, pasireklamuoti, kartais peržengiant sveiko proto ribas ir veikiant savo „objektą“ emocingais pareiškimais ir išpūstomis prielaidomis. Iškilūs vardai, prie kurių šliejasi lyrinis herojus - tarsi kokybės švyturiai, kurių šviesoje galima „sušildyti“ savo autoritetą.

Tai – popkultūros klišė, kai vardas praranda savo tiesioginę prasmę (pvz., Einšteinas) ir tampa ikona, ženklu, preke.

Tuo tarpu vidinis lyrinio herojaus balsas žino tiesą ir sau įkyriai ją kartoja. Šio kūrinio moralas – esame paviršutiniški, negilūs ir nesusikaupę. Nežinome savo tikslo! Veikiame kaip gyvūnai, rodydami didelius dantis, margas plunksnas ir garsiai rėkdami apie save!

Lyrinis herojus - lyg ir kietas, bet tuščiaviduris barškutis. Paguodžia tik tai, kad jis tai supranta...

2. MELDŽIU– BELDŽIU
Tai - daina apie mūsų santykį su tikrove. Kiek mes esame patys savo gyvenimo kūrėjai ir kiek atiduodame savęs į likimo rankas. Melsti reiškia prašyti ir gauti dykai. Belsti reiškia veikti ir gauti pelnytus rezultatus.
Lyrinis herojus patiria krizę, nesugebėdamas atskirti meldžiu–beldžiu sąvokų. Gražiai melsti – dailiai išsireikalauti įtikinant ir išprašant. Gražiai belsti – nudirbti darbus, kurie patys apie save byloja.
Krizė išauga iš laikmečio, kuris kupinas netikrų žvaigždžių, autoritetų, mistikos ir kitos ezoterinės painiavos. Tikintis žmogus nieko nemeldžia! Jis savo malda tiesiog dėkoja už gyvenimo dovaną. Jo malda yra giesmė bendrame savo kelią radusių laimingųjų chore.

Visi kiti meldžia ir beldžia ... Sukasi uždarame „voverių“ rate, neturėdami nei aiškių vertybių, nei tikslų ... tiesiog gyvena ... arba vargsta tai melsdami, tai belsdami ...

3. AUKSINIS BUDA

Tai - daina apie viltį ir tikėjimą.

Europos sostinė – Briuselis – yra istorija apie antikvarinę auksinę Budos statulėlę. Tai - alegorinis pasakojimas apie (galbūt) Lietuvą arba žmogų, pradėjusį naują gyvenimo etapą, kupiną vilties, tikėjimo meile ir laime. Gal tai tik utopija, tačiau pats tikėjimo procesas taurina ir šildo. Tikėjimas, kad egzistuoja laimės šalis, į kurią veda tik dievams žinomas kelias, verčia įsiklausyti, įsižiūrėti į žmonijos istoriją, jos bendravimo su dievais patirtį ir prieiti išvadą, kad gal iš tiesų tikėjimas ir meilė yra dievų malonės reikalas, tad dievai ir yra tikrieji mūsų šeimininkai, auklėtojai ir mokytojai.

4. DĖMĖ
Tai - daina apie reputaciją. Apie kaltę ir atpildą. Reputacija arba žmogaus viešoji sąžinė – tai visuomenės reakcija į mūsų laimėjimus ir pralaimėjimus. Žmogus - smalsus, išdykęs, silpnavalis ir juokingai tragiškas.

Lyrinis herojus supurvina savo reputaciją dėl beprasmiško naktinio nuotykio, kurio jam nereikėjo, bet per kvailą galvą, neatsargumą įvyko tragedija – kostiumas turi didelę dėmę. Kita veiksmo fazė – visuomenės reakcija. Kartais ji nepamatuotai didelė, kaip „Paulausko tvora“. Kartais žmonės  negailestingi, jiems patinka dėmės, nes kai aplink tiek dėmių, tai nuosava dėmelė tampa nereikšminga.

5. SENELIS
Daina apie švelnumą. Meilė, artumas, švelnumas - tai jausmai, kuriuos žmonės dažnai slepia ir dėl to neturi tinkamos patirties išreikšti jausmo formą. Tokiu atveju daromės juokingi arba, dar baisiau, apkaltinami nebūtais dalykais. Meilės forma – menas, kurį žmonės turėtų nuolatos tobulinti ir puoselėti. Gėlių žiedai, jų formų įvairovė ir išbaigtumas yra pats geriausias įrodymas, ką galime pasiekti vardan formos, kuri suviliotų vabzdį. Meilės, pagarbos ir artumo ženklai turi būti gražūs, tikri, iškalbingi, savimi pasitikintys ir reikalingi.

6. RUGPJŪČIO 33
Daina apie sėkmę. Sėkmė – vidinė žmogaus būsena. Sėkmingas žmogus – tai nusprendęs būti sėkmingas. Kiek mes turime patys organizuoti savo sėkmę ir kiek jos nukris mums ant galvos? Kiek mums jos reikia? Kodėl žmonės vienas kitam linki sėkmės? Ar jie turi omenyje nelaimę? Ar sėkmė tada, kai išvengi nelaimės? Pavyzdžiui, sėkmingai nuskridai iš A į B. Ką sau galvoja milijonai loterijos žaidėjų, tikėdamiesi sėkmingo bilieto? Kad sėkmė atneš laimę? Naivuoliai. Sėkmė yra mumyse! Sėkmės tiek daug šalia mūsų, kad užtektų visiems su kaupu.

Rugpjūčio 33-ioji egzistuoja, tik ji neįtraukta į įprastinį kalendorių.

7. MES RIMTI!
Tai - linksma daina apie puikybę. Lyrinis herojus, teigdamas esąs rimtas, skleidžia aplink bespalvę miglą su kvapeliu. Solidumo virusas arba respektabilumo siekis jau pastebimas daugelyje vietų. Iš esmės tai ne naujiena, dar sovietų laikais partijos sekretoriai, apibūdindami personažą kaip „rimtą vyrą“, išreikšdavo teigiamą charakteristiką. Rimtumas, susikaupimas, saikas ir ramybė - priešingos sąvokos laisvei ir nepriklausomybei. Dažnai taip maskuojamas dvasios skurdas ir nepelnytas bei tuo pačiu niekingai mažas autoritetas bei kompetencija.

8. SUSTOK, AKIMIRKA
Daina apie džiaugsmą. Džiugu, kai gali rinktis, kuo džiaugtis: gražuole iš Bankoko ar ąžuolo parketu, o gal maišu monetų po lova. Džiaugsmas - tai laimės išraiška. Jam patirti geriausia turėti dėkingą  „pelenę“, kurią galima stebinti įvairiais triukais visą gyvenimą. Tikrai džiaugtis moka vaikai ir neįgalūs žmonės. „Normalūs“ suaugusieji dažnai yra vis susirūpinę ir nelaimingi.
Lyrinis herojus bando išsklaidyti abejonių debesis, klausdamas „ar būsi su manim laiminga“ ir žinodamas, kad tikrai bus laiminga.

9. BURŽUJUS
Daina apie tuštybę. Uždrausti, nežinomi, nesuprantami dalykai vilioja ir užburia. Dar taip neseniai sovietiniam žmogui buržuazinė gerovė buvo nerealiai kosmiška ir dėl to bjauri. Bet dabar viskas tapo pasiekiama – būti buržujumi tiesiog puiku! Buržujus - tai idealas žmonėms, kurie įsivaizduoja, kad gyventi reiškia maloniai leisti laiką. Buržuaziškai hedonistiškai gyvenantys veikėjai mitologizuoja savo hobius, sudievina savo būstus, žaislus ir kt. Paprastai jie nemėgsta dirbti ir ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų iš „oro“, pavyzdžiui, spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu ir panašiai.

Lyrinis herojus moka džiaugtis, ir tai pozityvioji jo savybė, todėl ir daina kaip naujų permainų gyvenime indikacija – tragikomiška.

10. GIRTUOKLIS
Daina apie aistringumą. Lietuvių santykis su girtavimu yra romantiškas. Girtuoklis kaip ypatingas, pateptasis asmuo susilaukia visuomenės (slaptos) pagarbos ir pasigerėjimo. Išgerti, iškrėsti kvailų pokštų, sudrebinti miegantį miestą, pakelti tautą varpo dūžiais – reiškia įrodyti, kad mes gyvi, budime, kupini aistros kariauti! Mes „nuo jūrų iki jūrų“ agresyvūs imperialistai, besočiai slibinai, galintys išgerti „ežerą ar vandenyną“. Mes - pavojingi, aštrūs, neprognozuojami, bepročiai aistruoliai. „Mus vienija pergalės ir alus“.

Girtuoklis – psichikos ligonis, einantis su kalaviju tautinės eisenos priekyje ir staugiantis lyg paskutinį kartą, nes nežino, kas bus rytoj ir neprisimena, kas buvo vakar.

11. JEI KAS
Daina apie praeitį. Kaip keistai ir puikiai teka laikas. Jis neša mus per ir pro gyvenimo įvykius. Tai, kas buvo, tebeegzistuoja kosmoso erdvėje, toldamas nuo mūsų šviesos greičiu, ir, lyginant su už milijonų šviesmečių matoma šviesa, mūsų paskleista energija vis dar čia pat. Jei kas būtų atsidūręs lyrinio herojaus „kailyje“, kaip būtų pasielgęs? Kokios pasekmės būtų šiandien, jei net drugelio mostas prieš milijonus metų yra svarbus dabarčiai?

„Jei kas, jei kas, atsivertų gilus šulinys“. Tai reiškia juodą skylę, kurią mes užpildėme savimi.

Mindaugas Peleckis
Nuotr. MP3 agentūros