„Kino pavasaris“ Lietuvos mastu – neabejotinai svarbus įvykis ir neeilinė proga išvysti geriausius metų filmus. Bet krūvos kitų festivalių kontekste „Kino pavasario“ veidą išryškina būtent konkursinė programa – tikro kino festivalio požymis.
Aktualumo prasme programos „Nauja Europa – nauji vardai“ strategija suformuluota ypač taikliai: konkursui pristatomi debiutuojančių Vidurio Rytų Europos kūrėjų darbai, iš kurių matyti būsimos regiono kino tendencijos.
Kiekviename konkursiniame filme – skirtingos Naujosios Europos erdvės, tapatybės, socialinio konteksto refleksijos. Štai kroatai vis dar stengiasi išsivaduoti iš košmariškų karo prisiminimų. Vėl ir vėl atsiminti, kad galėtumei pamiršti – šįkart pačios karo pabaigos tragedijas filme „Juodasis būrys“.
Čekų kiną šiemet atstovavo „Užtarėjas“, ironiška istorinė drama apie antrojo pasaulinio karo metų kompromisus, apnuoginančius didžiausias žmogiškos prigimties ydas. Filmas iš Turkijos „Nuo 10 iki 11“ – nesusikalbėjimo tarp dviejų miesto kartų ir jų vertybinio konflikto analizė.
Vengrų „Prarasti laikai“ – vadinamosios „prakeiksmo kino“ tradicijos bruožų turinti juosta, kur nevilties kupinoje postkomunistinėje provincijoje blaškosi brolis ir neįgali sesuo. Kažkuo panašus bulgarų filmas „Rytų pjesės“ , nustebinęs ne tik problematikos aštrumu, bet ir debiutuojančiam filmui netikėta režisūros kokybe ne tik mane, bet ir festivalio žiuri.
Vienas regiono mentalitetui būdingų bruožų – šveikiškas sarkazmas, kurio netrūksta daugumoje konkursinių filmų, o ypač – rumunų kino vilties Corneliu Porumboiu juostoje „Policija, būdvardis“, kur kritikuojama nelanksti, pokomunistiniais pelėsiais atsiduodanti sistema. Dar aštresnę kritiką išsako filmo „Lenkų ir rusų karas“ kūrėjai, šių dienų Lenkijos realybę negailestingai perleisdami per narkotinių vizijų, popkultūrinio grotesko ir absurdo filtrą.
O kaip šiame kontekste atrodome „mes“, lietuviškos „Artimos šviesos“ pagal Igną Miškinį? Čia nekvepia nei prakeiksmu, nei netolimos praeities paveldu, bet atsiduoda svylančiom padangom, naujų statybų ir brangių automobilių Europa. Bet tai – tik spalvotas kiautas, po kuriuo tūno tos pačios patirtys, kurios jungia visus Naujosios Europos čiabuvius ir regiono kino kūrėjus.
Veronika Urbonaitė
[-[0]-]
