U. Uliūnei pasakų rašymas – vaikystės žaidimas

Urtė Maskuliūnaitė, literatūros pasaulyje žinoma Urtės Uliūnės vardu, dievina vasarą, tačiau nevalgo ledų. Ji nuolat klausosi muzikos, mėgsta keliauti ir propoguoja studentišką gyvenimo būdą. Kas dar? Ogi ši jauna, 21 metų mergina jau yra išleidusi dvi knygeles vaikams.

Dar Urtei mokantis mokykloje knygelė „Miegančios boružės“ pelnė jaunajai rašytojai reikšmingiausios 2007 metų debiutantės vardą. Praėjusiais metais išleistas antrasis jos pasakų rinkinys – „Kitokia svirplelio diena“ – buvo pripažintas Geriausia 2010 metų pasakų knyga. Kalbamės su Urte apie jos geriausius draugus – knygas, vaikiškas svajones, pievų gyventojus ir kt.

Urte, papasakok, dėl ko tu kas rytą lipi iš lovos? Kas tave džiugina?

Šiuo metu gyvenu studentų bendrabutyje, kur viskas tiesiog verda. Mane nuolat supa nuostabūs žmonės, su kuriais net pačią niūriausią dieną susigalvojame neįtikėčiausių mažų džiaugsmelių. Dažnai pasvarstome, jog galėtume rašyti romaną apie bendrabučio gyventojų nuotykius. Galbūt jis netgi taptų itin skaitomu (šypsosi). Be filologijos mokslų, krūvos draugų, mano gyvenime labai svarbūs rašytojai - J. Harris, F. Dostojevskis, E. M. Remarkas, E.Hemingway'us , M. Proustas, K. Brooksas, R. Dahlas, A. A. Milne'as, H. Ch. Andersenas, A. Lindgren, J. K. Rowling, Dž. R. R. Tolkinas ir daugybė kitų. Pastaruoju metu mane be galo įkvėpia susitikimai su mažaisiais skaitytojais. Nekantriai laukiu kiekvieno pasimatymo su jais.

Kokią save prisimeni vaikystėje?

Vaikystėje buvau keistuolė. Skaičiau be galo, be galo daug. Mano mama sugalvojo visas mano perskaitytas knygas „suregistruoti“. Dar ir dabar namuose turiu sąsiuvinį „Urtės Maskuliūnaitės perskaitytos knygos”. Ten jų paminėta kažkur 300. Labai mėgdavau pasakas. Kol dar nemokėjau skaityti, man jas sekdavo tėtis ir senelis.

Gal pameni knygą, su kuria užaugai?

Taip, tai buvo „Hario Poterio“ knygos. Nuo jų tiesiog negalėdavau atsiplėšti. Atsimenu – mama parnešdavo naują dalį iš knygyno ir Urtė dingdavo, siautėdavo Hogvartse su Vizliais, Akilanda ir Hagridu (šypsosi).

O kada pradėjai rašyti? Juk tau būtant 16-os, pasirodė pirmoji knygelė

Rašyti pradėjau labai anksti, gal 12 metų. Iš pradžių kurdavau išties grafomaniškus romanus. Prirašydavau storus sąsiuvinus ir, atsimenu, nė nepasidomėdavau, ką rašiau ankstesniame puslapyje. Rašymas vaikystėje man buvo pats nuostabiausias žaidimas. Laikui bėgant, į kūrybą pradėjau žiūrėti daug atsakingiau. Kiekvienais metais dalyvaudavau Šiauliuose organizuojamame konkurse „Laiškas Hansui Christianui Andersenui“. Po truputį tobulėjau. Kartais pati negaliu patikėti, kad esu dviejų knygų autorė.

Tavo pasakų veikėjai – pievų gyventojai, įvairūs vabaliukai... Papasakok mums daugiau apie juos

Taip, mano abiejų pasakų knygų veikėjai – patys mažiausi padarėliai – vabaliukai, varlės, rupūžės, žuvys ir taip toliau. Jų pasaulėlis labai primena mūsų, žmonių kasdienes aktualijas. Iš tiesų, jie ir yra žmonės, tik kitokie. Mažesni ir sunkiau pastebimi. Juos visus sieja nelaiminga meilė, draugystė, neprotinga puikybė, užuojauta, ištikimybė ir t. t. Kiekviena pasaka turi mažiau ar daugiau paslėptą moralą ir kalba apie tam tikras vertybes. Manau ir tikiuosi, jog kiekvienas čia gali atrasti sau ką nors artimo.

O kur sutinki savo knygų personažus? Galbūt jie vaikšto su tavimi Vilniaus gatvėmis, sėdi paskaitose, namie, lydi tave sapnuose ir pan.?

Žinoma, jie nuolatos supa mane. Ir ne tik mane, bet ir visus aplinkinius. Tik gal mes neatkreipiame į tai

dėmesio. Mano pasakų personažai dažniausiai atsiranda visai netyčia. Jie turi tiek mano pačios, tiek man artimų žmonių bruožų. O kai kurios istorijos netgi yra paremtos pačiais tikriausiais faktais. Kartą vienas garsus rašytojas pasakė, jog svarbiausios rašytojo savybės yra būti geru melagiu ir vagimi. Išties, taip ir yra. Juk mes nuolatos dairomės aplinkui, ieškodami idėjų. Ir tos idėjos gali ateiti iš bet kur – nugirsto pokalbio, laikraščio antraštės ar sveikinimų koncerto.

Ar pievų gyventojai renkasi vietą, kur gali apie juo rašyti pasakas? Kalbu apie kūrybinę aplinką... 

Dažniausiai rašau vasarą, sodyboje. Išsinešu stalą į pievą ir pradedu. Parašau, tada atsigulu ant žolės, pailsiu. Pasiklausau žiogų čirpimo. Kartais viena pasaka susikuria per geras dvi valandas, prie kitos tenka sėdėti ištisą savaitę. Vasara neabejotinai yra tinkamiausias laikas rašyti pasakas apie mažuosius pievų gyventojus.

Tavo parašytos pasakos keliauja pas kalbos redaktorę, kuri tvarko tekstus, o dailininkė, juos skaitydama, kuria iliustracijas tavo būsimai knygai. Koks vaidmuo atitenka vaikų knygos iliustratoriams?

Vaikiškai knygai iliustracijos yra itin svarbios. Jos nuolatos „bendradarbiauja“ su tekstu. Vaikui šimtą kartų įdomiau skaityti pasakas, kai jis mato piešinius. „Miegančioms boružėms“ iliustracijas kūrė Sigutė Ach, o „Kitokiai svirplelio dienai“ - Irmina Dūdėnienė. Tai nepakartojamos dailininkės, kurių iliustracijos tiesiog spinduliuoja šviesą ir šilumą.

Žinau, kad kartu su leidykla „Nieko rimto“ dalyvavai kovo pabaigoje vykusioje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Kokių įspūdžių parsivežei?

Bolonijos knygų mugėje buvau sužavėta Lietuvos dailininkų iliustracijų stendu. Jis atrodė išties profesionaliai, prabangiai ir džiugino akį. Labai džiaugėmės matydami, kad prie iliustracijų nuolatos būriuojasi žmonės ir grožisi išties nuostabiais piešiniais. Esu tikra, kad Lietuva šioje knygų mugėje nė kiek nenusileido kitoms šalims.

Taip pat sužavėjo ir kitų šalių stendai, kurių buvo devynios galybės. Mugė buvo tokia didelė, kad net neužteko laiko jos visos apžiūrėti. Labai smagu, kad skiriamas toks dėmesys vaikų literatūrai. Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų užaugti skaitydamas vaikiškas knygas.

Kalbino Dovilė Raustytė