Kaip ir žadėjome [-[0]-] , tęsiame Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresniosios muziejininkės Vidos Olechnovičienės pasakojimą apie šv. Velykų tradicijas.
Gavėnios arba „silkės“ išvarymas
Velykos – didžiausia pavasario ciklo šventė, dažnai senovėje prasidėdavusi Gavėnios išvarymu. Gavėnia – 7 savaites trunkantis susikaupimo ir pasninko laikotarpis, prasidedantis po Užgavėnių Pelenų trečiadieniu ir oficialiai pasibaigiantis Didįjį šeštadienį, suskambus bažnyčių varpams.
Senovėje, pažymint šio įkyrėjusio laikotarpio pabaigą, galbūt net siekiant ją pagreitinti, neapsieita be liaudies išmonės. Įvairiose vietose elgtasi skirtingai. Pavyzdžiui, XX a. pr. Skuode prieš pat varpų suskambėjimą bažnyčioje patarnaujantys berniukai, tarškindami barškaliukais, apibėgdavo apie bažnyčią. Tai vadinosi „silkės išvarymu“. Tik po to buvo galima valgyti mėsiškus valgius. Rokiškyje – ant medinės lentelės anglimi nusipaišę silkę ir pervėrę per lentelę virvelę, tempdavo ją aplink bažnyčią, plakdami žilvičio rykštelėmis, trečiadienį vieną kartą, ketvirtadienį – du, penktadienį tris kartus.
Trys šv. Velykų dienos
Anksčiau Velykas švęsdavo tris dienas. Pirmoji buvo pašvęsta šeimai ir namams – tądien reikia ramiai pabūti artimųjų tarpe, skaniai ir sočiai pavalgyti po Gavėnios. Seniau žmonės nepamiršdavo ir tų, kurie neturi ko valgyti – nunešdavo jiems savo maisto, kad visi būtų sotūs ir linksmi. Antroji diena skirta pasilinksminimams, draugų lankymui, svečiavimuisi. Trečioji – pašvęsta tinginiavimui. Ji seniau vadinta ledų diena. Tą dieną negalima judinti žemės, ją dirbti, nes kitaip vasarą ledai išmuš javus. Ji pas mus jau primiršta.
Tradicinis velykinis stalas
Velykiniai pusryčiai pradedami nuo svarbiausio ir būtiniausio Velykų valgio – margučio. Paprastai šeimininkė vieną margutį padalija visiems šeimos nariams, nes tikima, jog tada namuose bus santaika ir meilė. Po to valgomi kiti valgiai: sūris, sviestas, mėsa, dešros, pyragai. Iš sviesto buvo pagaminamas avinėlis – šv. Velykų simbolis. Suslegiamas šventinis sūris. Keptas veršienos kumpis, prismaigstytas lašinukais arba troškinta veršiena – tradicinis šios šventės valgis. Kiti duonos tešloje kepdavo rūkytą kiaulės kumpį arba virdavo ir valgydavo su tik ką iškastais ir paruoštais krienais.
Ant šv. Velykų stalo turi būti gausu maisto – tada ir metai bus turtingi. Stalas tradiciškai puošiamas žalumynais. Viduryje padedamas samanomis ir bruknių šakelėmis apkaišytas dubuo su margučiais.
Vienas svarbiausių rūpesčių – nepamiršti indelyje užsiauginti žolelių. Dažniausiai tai būna avižos, kurios sudaiginus sėjamos likus maždaug 2–3 savaitėms iki švenčių. Tai būdingas šv. Velykų stalo papuošalas, simbolizuojantis puikų būsimą javų dygimą ir gerus ateinančius metus. Seniau į sudaigintas avižas įstatydavo molinį ar medinį avinėlį su vėliavėle, kiti apdėdavo jį kiaušiniais.
Seniau apeigos – dabar pramogos
Daugelis buvusių apeigų mus pasiekė, pavirtusios pramogomis. Pavyzdžiui., per šv. Velykas buvo supamasi, dainuojant specialias „sūpuoklines“ dainas tam, kad apsisaugoti nuo galvos skausmų, uodų įkandimų, prikelti augmeniją, padėti javams greičiau sužaliuoti ir užaugti. Tikėta – kuo aukščiau vyrai įsisups, tuo geriau rugiai derės, kuo moterys – linai geriau augs.
Kad javams netrūktų drėgmės ir derlius būtų geras, per šv. Velykas buvo laistomasi vandeniu.
Lietuviai tikėjo linkėjimų galia – ką palinkėsi, tas išsipildys. Tad per šv. Velykas iš kiemo į kiemą keliaudavo lalauninkai – jaunų vyrų būrelis. Atėję į namus, linkėdavo gerų metų, derliaus, sveikatos, merginoms – greitai ištekėti. Linkėjimai neišsipildys, jei neduosi dovanų. Todėl lalauninkus simboliškai apdovanodavo margučiais ar pyragu.
Šv. Velykos – ne tik religinė šventė
Seniau žmonėms tai buvo didžiausia atbundančios gamtos šventė. Joje gražiai susilieja ikikrikščioniškieji ir krikščioniškieji tautos papročiai. Tai akivaizdu vien pažvelgus į simboliką: ugnis, vanduo, žolynai, margučiai. Žemdirbiams tai buvo apeigų, kuriomis siekiama paskatinti žemės gyvybingumą ir tuo užsitikrinti gerą derlių bei garantuoti šeimos ir bendruomenės fizinį išlikimą, šventė. Tuo pačiu – tai paskutinis atokvėpis prieš ilgą ir sunkų lauko darbų periodą.
