Miesto žmonės kaime – laisvi nuo vartojimo ir rytojaus (Interviu, Foto)

Dažnai nutinka, kad artėjant darbo užmokesčio gavimo dienai su kolegomis aptariame, kurgi VĖL šį mėnesį išleidome pinigus. Negi reikia mesti valgyti, linksmintis, atsisakyti pomėgių ar galų gale atsijungti elektrą ir vandenį, kad sustabdytume tą besaikį vartojimą?

Lina (20) ir Mantas (27) su šiuo monstru susidorojo kiek kitaip – metė darbus Vilniuje ir persikėlė gyventi į kaimą.

Žinoma, į jų kvietimą pasisvečiuoti, atsakėme teigiamai. Kitaip nebūtume susipažinę su kiaule Ilona, kiemo sargu šuniu Mykolu (vegetaru, beje), triušiu Karoliu, ožkytėmis Viktorija ir Kaštone bei kitais Viskoko sodybėlės gyventojais...

Mantai, kas nulėmė, kad metei gerą darbą Vilniuje ir persikėlei gyventi toli nuo didmiesčio, į Rokiškio rajone esantį vienkiemį? Įvyko kažkoks svarbus tavo gyvenime lūžis?

Noras pabėgti iš miesto brendo labai labai seniai. Vaikščiodavau į darbą su kostiumu, užėmiau aukštas pareigas, tačiau nesijaučiau laimingas. Tik apgaudinėdavau save. Labai daug dirbdavau ir, atrodo, tik tam, kad dviem savaitėm per metus išvažiuočiau pailsėti į gamtą. Visada jaučiau santykį su gamta, todėl iš pradžių net nesupratau, kodėl taip sunku nusėdėti biure. Kadangi nenorėjau imti paskolos nekilnojamajam turtui, todėl gal kokius metus ieškojau pigios sodybos. Kai tik pavyko ją rasti – įsigijome ir persikėlėme gyventi. Šikšnių kaime jau esame apie keturis mėnesius. Čia sužinojau, ką reiškia būti laimingam.

Tokių biuruose sėdinčių ir apie gyvenimo permainas svajojančių žmonių tikriausiai netrūksta. Tačiau prasideda įvairiausios baimės, klausimai – „o kas jeigu...“ ir pan. Kaip tau pavyko jų atsikratyti?

Pirmiausia reikia savęs paklausti, ar aš galiu gyventi susimažinęs poreikius. Pavyzdžiui, ar galiu nepirkti muilo, o praustis tiesiog dilgėlėmis ir pan. Netgi alų pats gali pasidaryti. Jei sugebėsi būti laisvas nuo vartojimo kultūros, tada pirmyn. Viskas priklauso ne nuo vietos, kur tu gyveni, o nuo tavo požiūrio.

Ar pavyko jums susimažinti savo poreikius?

Mes su Lina per mėnesį mieste išleisdavome apie 4 000 litų, o dabar – apie 300 litų. Ir nepaliekame po savęs jokių šiukšlių. Tai, ko nesuvalgome, šunys suvalgo. O Vilniuje būdavo neši ir neši tas šiukšles. Nenaudojame jokių cheminių priemonių, valgome tai, ką užsiauginame. Ir tai tik pradžia.

Vegetaras Mykolas su gerąja kaimyne Genute

Pasiklausius tavęs, viskas atrodo taip lengva ir paprasta... Argi nebuvo jokių sunkumų atsikrausčius į kaimą? Žinoma, reikia nepamiršti ir to, kad tu ir Lina esate miesto žmonės.

Iš pradžių sunkumų visada būna. Nusipirkome ožką, o kaip ją pamelžti, aišku, nežinojome. Lina pasižiūrėjo „YouTube“ esančius filmukus ir išmoko. Turime labai gerą kaimynę Genutę, kurį išmokė spausti sūrį ir visada, kai tik reikia, pataria. Kai yra didelis noras, niekas negali sukliudyti. Kartais atrodo, kad tai, ko užsimanai, tarsi iš dangaus nukrenta. Ilgą laiką svajojau apie žirgą, kuriam neturime pinigų. Ir, ką jūs manote, visai neseniai sužinojau, kad kažkokie ponai į prieglaudą atiduoda jiems nusibodusį žirgą...

Turite tris šunis, triušių, vištų, dvi ožkytes su ožiukais, kiaulę, dabar prašnekai dar apie žirgą... Juos visus juk reikia šerti. Daugelis skaitančiųjų tavo pasakojimą jau spėjo pagalvoti iš ko pragyvenate, nors ir susimažinę savo poreikius?

Yra sakoma, kad kaime bado nebūna. Valgome tai, kas auga mūsų kieme. Tačiau taip, pinigų vis tiek reikia, nes tik Mykolas – vegetaras (juokiasi), kiti šunys – Čiobrelis ir Liepa – medžiotojai, jiems reikia mėsos. Ilonos pjauti nebesinori, nes labai prie jos prisirišome. Be to, reikia remontuoti namą. Mums padeda iš kitų šalių per WWOOF (organizacija skirta ekologiniams ūkiams, suteikianti žmonėms galimybę bendrauti, keliauti, keistis informacija, pažinti žmones ir ekologinį gyvenimą kitose šalys – aut. pats.) programą atvažiuojantys savanoriai. O šiaip mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis – šviežių daržovių krepšeliai, kuriais prekiaujame internetu.

Ar tai pelninga? Juk žmonės gali nueiti į artimiausią prekybos centrą ar turgų ir nusipirkti daržovių?

Aš užsiimu gamtine žemdirbyste. Turiu ir sertifikatą. Be manęs Lietuvoje jį turi dar trys žmonės. Tad pasiūla tikrai maža. Kaip tu kitaip gali būti garantuotas, kad nusipirksi skanią, kvapią ir visiškai natūralią daržovę. Tas eko burbulas yra išpūstas, gamtinė žemdirbystė truputį kas kita. Bandome sukurti betarpišką bendravimą su valgytoju, t. y. klientu, ir augintoju. Norisi, kad žmogus atvažiuotų pas mus, praleistų savaitgalį, eitų į daržą, viską ragautų ir žinotų, ką jis valgys visus metus. Tikslas yra viską, ką užauginu, paskirstyti pastoviems valgytojams.

Mantas ir Lina viską augina gamtinės žemdirbystės principais

Kokia yra gamtinės žemdirbystės esmė? Kuomet aprodei daržus, susidarė įspūdis, kad juose tik suversti šieno kalneliai...

Esmė yra rūpintis ne augalu, o dirva ir jos paklote, kurioje yra daug mikroorganizmų. Jei jie išnyksta, daržovės kaupia nitratus ir praranda savo vertę. Gamta veši pati – jai nereikia trukdyti, o tik šiek tiek padėti. Pavyzdžiui, didelę pievą planuojame užveisti jaunu miškeliu. Medeliui reikia padėti pirmojoje stadijoje kovojant su laukine gamta, o vėliau jis pats auga. Taip pat yra ir su daržovėmis. Rudenį netgi reikia palikti jų šaknis, nieko nekasti, neravėti, vėliau pasodinti į tą pačią dirvą ir viskas. Beje, greta gali augti įvairiausios kultūros – morkos, špinatai, pupelės, dilgėlės, garstyčių lapai, ridikai, bulvės, mėtos, kopūstai ir t. t. Čia sėjomaina taip pat nebereikalinga.

Tai ką jūs darote labai gražu, netgi dvasinga. Kaimas daugeliui asocijuojasi su nemokslu, alkoholizmu, kartais netgi degradacija. Galbūt teko ir jums su tuo susidurti čia atsikrausčius?

Šikšnių kaime gyvena tik penkios šeimos. Tarp jų tikrai nėra nieko panašaus. Už penkiolikos kilometrų radome gyvenančius panašaus likimo jaunus žmones, kurie visą gyvenimą dirbo gidais Izraelyje, Egipte ir dabar persikėlė į kaimą taip pat su gražiomis idėjomis. Kaimas žmogui duoda labai daug galimybių, tiesiog trūksta jaunų žmonių, kurie jomis pasinaudotų. Tikimės, kad mūsų pavyzdžiu paseks daugiau žmonių. Jau yra keli draugai, kurie planuoja tapti mūsų kaimynais.

Galbūt planuojate kurti kažką panašaus į bendruomenę? Nebaisu, kad, atsikrausčius daugiau žmonių iš miesto, išnyks ta puoselėjama harmonija su gamta?

Per visą pasaulio istoriją jau buvo keletas tokių bandymų, kai žmonės gyvendavo šeimomis visiškoje demokratijoje su lygiomis teisėmis, viskuo dalindamiesi ir neturėdami jokios nuosavybės. Tačiau taip jau lemta, kad tarp jų atsiranda vienas egoistiškesnis už kitus ar ta idilė suyra.

Kaip jau minėjau, yra žmonių, kurie nori tokių kaimynų kaip mes, siekia ramybės, darnos su gamta. Nemanau, kad negeri žmonės sugalvotų gyventi kaip mes. Tad ir nebaisu. Manau, bus tikrai smagu, kai lauke mane pašauks draugas, kad padėčiau parvesti karvę ir pan.

Pasistatyti molinį namuką kainuoja apie 5 000 litų. Tie, kurie neturi tiek pinigų, gali tiesiog pas mus atvažiuoti – suteiksime stogą, pilnas daržas maisto, ir tegul po truputį kuriasi, statosi sau namus.

^{Viskoko sodybėlės gyventojai augina ir renka įvairiausias vaistines ir prieskonines žoleles}

Minėjai, kad pas jus atvažiuoja savanorių, valgytojų, kvieti žmones, kurie nori gyventi panašiai kaip jūs, mus labai svetingai priėmėte... Apie izoliaciją pabėgus iš kaimo tikriausiai negali būti nė kalbos?

Prieš atvykdami čia, mes norėjome izoliuotis. Tačiau neatsiskirti nuo žmonių, o bendrauti su tais, kurie nori mus matyti tokioje erdvėje, kuriems to paties daugiau ar mažiau reikia. Ir iš tikro labai daug pas mus atvažiuoja nepažįstamų žmonių, kurie rašo mums laiškus, domisi, kaip mes gyvename. Mums visada malonu juos priimti, papasakoti ar parodyti tai, kas jiems įdomu.

Turime visokių planų – norime pasikviesti žmonių ir surengti žolelių rinkimą miške arba pomidorų šventę. Per ją žmonės galės ragauti mano auginamus daugybės rūšių pomidorus: juodus, baltus, įvairių skonių vyšninius pomidorus ir kt.

Pramogų kaime galima prisigalvoti įvairiausių, tik, kaip minėjau, reikia idėjų.

O kaip dėl priešišgai nusiteikusių žmonių – daug tokių teko sutikti? Juk jaunas žmogus turi daryti karjerą, o ne sodinti daržoves, bėgti iš kaimo, jei čia gyvena, o ne atvirkščiai?

Taip, tas neigiamas požiūris ir buvo didžiausias sunkumas atsikėlus į kaimą. Tu džiaugiesi kiekviena diena ir atvažiuoja kas nors, kas laiko tave visišku kvailiu, bando palaužti psichologiškai. Vietiniai irgi įtariai į mus žiūri, laukia kas gi išaugs mūsų jiems keistai atrodančiuose daržuose. Kai kurie gal net galvoja, kad kažkokia nelegalia veikla užsiimame. Tačiau kai tiki tuo, ką darai, ir šalia yra artimas žmogus, į viską numoji ranka ir nekreipi dėmesio.

^{Manto ir Linos baseinas}

Mantas paklaustas, ar niekada negrįš į Vilnių, išsiduoda, kad kartais kyla slaptas noras atsisėsti ŠMC kavinėje ir kartu su draugais išgerti bokalą alaus, tačiau užtenka nueiti aplankyti kasdien vis kažką smagaus iškrečiančius Viskoko sodybėlės gyventojus arba atsisėsti su Lina priešais langą, kurį jie vadina savo televizoriumi, arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į visai šalia esantį mišką ir dingsta mintys apie miestą. „Tai laikotarpis, kuris man neša laimę, kas bus vėliau niekada nežinai, netgi gyvendamas mieste, o jei nieko mums čia nepavyks, grįšime atgal ir tiek,“ – prie juokais baseinu vadinamo prūdelio pasakojo Mantas.

Dovilė Raustytė
Nuotr. autorės

Šis straipsnis publikuotas birželio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai, kurie greitai pasirodys portale:

Miesto žmonės kaime: laisvas nuo vartojimo ir rytojaus
Japonija Lietuvoje – visai netoli jūros
Šiauliai: unikalus miestas, kuriame gimė rokas
Ramaus poilsio oazė Palangoje – svečių namai „Neonelė“
Kaunas: socialinių reklamų meka
Visi į „Žigulius“!