Peru gyventojų drabužiai – pavyzdinis rankų darbas (Foto)

[-[0]-]

Kalbėdami apie pasaulio mados sostines, turime galvoje – Paryžių, Londoną, Milaną, Niujorką. Kai kas dar pridurs – Tokiją ir Braziliją. Tačiau dažnai šių karštų taškų dizaineriai įkvėpimą gauna visai kitur… Pavyzdžiui, egzotiškose šalyse.

Kaip daugelį kolekcijų savo spalvų įvairove įkvėpusią galima išskirti Peru gyventojų kasdienę aprangą. Jų tradicinių drabužių akcentai – nuo audinių tekstūros iki tam tikrų siuvimo ir dėvėjimo papročių – ne kartą atsidūrė tiek ant aukštosios mados podiumo, tiek kasdienėje vakariečių aprangoje. 

Šios šalies vietinių drabužiai tokie, kokius juos matome šiandien, tapo inkų civilizacijos tradicijoms susijungus su ispanų papročiais. Ypatingai šį sąlytį atspindi suknelės, išlaikiusios inkams būdingas spalvas bei raštus ir ispanų valstiečių drabužių siluetus. 

Giliausios tradicijos išlikusios tose šalies vietose, kur skurdas labiausiai įsišaknijęs. Žinoma, drabužiai vietinių yra audžiami rankomis. Vieno jų gamyba gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Visi audimui naudojami siūlai apdoroti rankomis: pirmiausia – nukerpama avis, lama ar alpaka, jų vilna išvaloma ir susukama į rites. Kerinčios spalvos išgaunamos tik natūraliu būdu – dažant vilną kalnuose randamais augalais ir mineralais.

Kalbant apie Peru gyventojus juokaujama, kad kantrybė, kaip ir būti madingiems, yra nacionalinis šios šalies gyventojų bruožas.

Pagal jų dėvimus drabužius taip pat galima nuspręsti kuriam regionui priklauso juos vilkintis žmogus. Tačiau yra keletas tradicinių, visam kraštui būdingų drabužių:

Ajotai – vyrų ir moterų sandalai, gaminami vietinių iš perdirbtų padangų. Labai nebrangūs ir ilgalaikiai.

Monteras – moterų dėvima skrybėlė, kurią prilaiko baltas autentiškai dekoruotas dirželis.

Polerai – tradiciniai ryškūs daugiasluoksniai sijonai. Įprastai dekoruoti rankomis, nešiojami po penkis, o kartais, priklausomai nuo šventės, ir po penkiolika. Žinoma, gaminamas iš rankomis apdorotos vilnos.

Pončas – kai kuriuose Peru regionuose šis šaliko formos drabužis su per vidurį esančia prakarpa galvai vilkimas kasdien, o kai kur tik per šventes, pavyzdžiui, vestuves. Šventiniai pončai dažniausiai būna raudonos spalvos ir dekoruoti sudėtingais raštais.

Chullo – vaikiška kepurė. Kai kur dar laikomasi tradicijos, kad pirmam vaikui, chullo savo rankomis padaro tėvas. Pagal regioną kepurės yra dekoruojamos karoliukais ir kutais.

Šokių drabužiai – Peru vykstančių festivalių metu, šokėjai vilki drabužius ne iš medvilnės, kaip įprasta, o iš šilko. Sijonai, panašiai kaip indžių, būna dekoruoti mažyčiais veidrodėliais, o ant marškinių nugarų paprastai rankomis išsiuvinėjamas autentiškas paveikslas.

Žinoma, vakariečių įpročiai veržiasi ir į Peru kasdienybę, tačiau tikėtina, kad kai kuriuose regionuose senosios tradicijos gyvuos dar ilgai.