Aleksandras Rimdžius
Pašnekovo archyvo nuotr.
Prieš porą metų Lietuvoje jau lankęsis „kitokios muzikos“ patriarchas Z‘EV kovo 16 ir 19 dienomis apsilankys [-[0]-] ir Jonavoje. Ryt jo mušamos savadarbės perkusijos garsų klausysis sostinės Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), o po trijų dienų Jonavos Homo Ludens galerijos lankytojai.
Nusprendėme pakalbinti šį industrial žanro pradininku laikomą atlikėją.
Gal galite papasakoti, kas sieja jus su Lietuva?
Čia gimė mano mamos mama.
Kokie prisiminimai išliko iš pirmojo pasirodymo mūsų šalyje?
Lietuvoje turėjau tik vieną pasirodymą. Surengti pasirodymą šalyje, kurioje dar nesi koncertavęs ir kurioje tavęs metu metus laukia krūva žmonių visada yra teikiantis pasitenkinimą įvykis.
Neabejoju, kad į šį pasirodymą ateis daug pirmajame koncerte nesilankiusių žmonių, kokio požiūrio taško patartumėte jiems laikytis, kad neišeitų nesupratę, kur buvo ir ką girdėjo?
Artėjantys pasirodymai priklauso vienam naujesnių mano audiovizualinių projektų. Mano kuriami garsai tuo pačiu atsispindės vizualiai: garsas virpins vandens paviršių, o sukeltų bangų vaizdas bus projektuojamas vaizdo kamerų pagalba. Tai nebus tiesiog muzikinis pasirodymas savaime. Susirinkusiems žmonėms patarčiau būti kuo atviresniems potyriams.
Mokydamasis Kalifornijos meno institute pasinėrėte į įvairiausių muzikinių tradicijų studijavimą. Kokią įtaką šie atradimai padarė Jums, kaip dar tik bręstančiam kūrėjui?
Išties meno institute praleisti metai buvo tik pati pasaulio muzikinių tradicijų tyrinėjimų pradžia. Šia prasme kur kas intensyvesnis buvo Amsterdame praleistas dešimtmetis tarp 1983 ir 1993 metų.
Esate tituluojamas viena esminių industrial muzikos figūrų, net skelbimuose į Jūsų pasirodymą plyšauja šios muzikinės srovės pavadinimas. Norėtųsi paklausti, ar tai, ką Jūs esate ir vis dar veikiate tikrai atitinka šį terminą?
Šį terminą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje grupei skirtingų atlikėjų pritaikė interviu knygą su šiais menininkais parengęs autorius, pavadinęs savo kūrinį industrinės kultūros vadovėliu. Asmeniškai, garso, su kuriuo dirbu, niekada nelaikiau nei industrial, nei noise muzika.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykote į turus su legendiniais „Bauhaus“, kaip ši koloboracija paveikė Jūsų pačio muzikinę viziją?
Nemanau, kad man tai turėjo kažkokios įtakos. Antra vertus, ši per Angliją, Olandiją ir Vokietiją nusidriekusi odisėja tikrai paveikė post-punk muzikos sceną.
Kaip gimė Jūsų knygą „Rhythmajik“ įkvėpusi idėja?
Pačiame 8-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjau orientuotis ne į tradicines muzikos formas, bet į patį akustinį fenomeną. Šitaip šios skirtingos koncepcijos ir tradicijos tapo knygos pagrindu, kurioje šis dabar jau vienalytis darinys susijungė ir su esminėmis energijomis.
Kitas esminis Jūsų veiklos taškas – albumo „Metaphonics“ inspiruotas metafonikos terminas, ką jis reiškia?
Metafonikos terminą sukūriau tam tikrai garsų grupei, kurių paskirtis – funkcionuoti sakraliajame muzikos lygmenyje. Šių garsų paskirtis yra keisti mūsų sąmonės būseną, taip pat sukelti individui ar grupei transo būseną. Tai – pramogai skirtos sekuliarios muzikos priešprieša.
Pasirodymų metu ypatingą dėmesį skiriate konkrečiai vietai, kodėl Jums tai yra svarbu?
Sakyčiau, tai panašu į požeminio vandens telkinių paieškas. Visa tai yra intuityvaus ryšio su žemėje cirkuliuojančiomis magnetinėmis energijomis paieška.
Ką manote apie šiuolaikinės vakarų muzikos raidos tendencijas?
Šiuo klausimu negaliu kalbėti, nes apskritai nesiklausau muzikos. Galiu pateikti tik labai paviršutiniškus pastebėjimus. Manau, kad tikrai pats metas iškilti kažkam tikrai įdomesniam už be proto ilgus grupių pavadinimus.
Daugiau informacijos apie renginį Vilnuje čia: [-[1]-]
