Laikas.lt
[-[0]-]
Pašnekovės archyvo nuotr.
Prieš dvylika metų klaipėdietė Julija atvyko į Berlyną – didesnių galimybių ir laisvės miestą. Kone kasdieniais jos palydovais čia tapo narkotikai, alkoholis, prekyba savo kūnu, patiriamas smurtas… Lietuvoje Julija buvo žinoma Juroslavo vardu, tačiau jau vaikystėje su kiemo draugais vaidindavo serialo „Vergė Izaura“ (1976 m.) pagrindinę heroję. Berniukui, kiek neįprastas vaidmuo, tiesa? Po daugelio metų viename iš Berlyno viešnamių ji susipažino su tuomete savo kolege Jackie, kadaise taip pat ilgą laiką priverstą gyventi vyro, vokiečių kino ir televizijos režisieriaus, kūne. Šis susitikimas peraugo į dokumentinį filmą „Julija“, kuris kitą savaitę bus pristatytas Europos šalių kino forume [-[1]-] .
Ar esate pakankamai tolerantiškas, kad praleistumėte 1,5 val. su visuomenės paribiuose gyvenančia Julija, be gailesčio vis labiau save niokojančia, kai, rodos, žemiau jau nebeįmanoma nusiristi?.. Tačiau iš kitos pusės, paaukojusi bet kokį saugumo jausmą ji gyvena būdama savimi: nors ir alkoholikė, nors ir prostitutė, bet moteris.
Kino režisierė, prodiuserė ir fotografė J. Jackie Baier, 1997 metais, būdama 42-jų, oficialiai tapo moterimi. Mūsų šalyje ji jau kartą lankėsi, kuomet 2011 m. pristatė savo pirmąjį trumpametražį filmą „Gėdos namai“ (House of Shame: Chantal All Night Long, 2011). Lapkričio 11–12 dienomis ją taip pat bus galima išvysti filmo „Julija“ premjerų metu. Kalbamės su šia drąsia asmenybe dar prieš jos viešnagę Vilniuje: apie transeksualumą ir karjerą, transeksualo padėtį visuomenėje, tolerancijos nebuvimą, žmogaus teises ir, žinoma, apie Juliją.
Kino režisierė, prodiuserė, fotografė J. Jackie Baier
Jackie, papasakokite prašau, kaip atsidūrėte kine.
8–9 dešimtmetyje studijavau literatūrą, bet mano didžioji aistra jau tuomet buvo kinas, ypač 7—8 dešimtmečio prancūzų Naujosios bangos ir Naujojo Amerikos kino filmai. Pradėjau dirbti valstybiniame kino teatre Esene, „Kommunales Kino Zelluloid“, kad pamatyčiau kuo daugiau mylimų filmų ir kad galėčiau apie juos diskutuoti. Tuomet leisdavome naktis kalbėdami apie niujorkietiškų filmų montažą, naudojant peršokančius kadrus (angl. jump cut), spalvų korekciją (angl. color grading)… Tai buvo nuostabūs laikai.
Kokią įtaką karjerai turėjo lyties keitimas? Ar sunku buvo tam pasiryžti?
Taip. Kuomet pradėjau pasakoti gydytojams, kas su manimi vyksta, dar nebuvo tinkamo žodžio tam įvardyti. Pirmasis psichiatras išrašė man „Valiumo“ (raminamieji vaistai – aut. past.) ir pasakė, kad tai praeis. Bet nepraėjo. Prireikė daugiau nei 20 metų, kol aš supratau, kas iš tikrųjų man darosi, ir dar 6 ar 7 metų, kad imčiau kažką keisti. Tai užtruko, nes supratęs, kas man gali padėti, jau buvau kino ir televizijos režisierius. Aš turėjau nemažai projektų, kurie man nešė pelną, tad nenorėjau jų prarasti, kas galiausiai vis tiek įvyko. Kuomet pasklido žinia, kad ponas Baieris tapo ponia Baier, mano telefonas nutilo maždaug dviem metams. Grįžti atgal į verslą buvo tikrai nelengva.
Pirmasis jūsų pilno metro filmas „Gėdos namai“ apie naktinį „transeksualų“ Berlyną, antrasis apie transeksualią prostitutę „Julija“. Ką, tokia tema kuriamais filmais, norite pasakyti žiūrovui?
Mes esame čia. Su mumis galima kalbėtis. Nebūtina apsiriboti tik fantazijomis apie mus. Mes nesame ateiviai iš kitų planetų. Tokia būtų žinutė ir ji yra labai svarbi, nes pastaraisiais dešimtmečiais transeksualai neturėjo jokio balso transeksualizmo ir translytiškumo diskurse.
Kaip susipažinote su Julija? Jau buvote nusprendusi kurti filmą apie panašią į ją asmenybę ar būtent ji jus įkvėpė šiam darbui?
Aš pažįstu Juliją daugiau nei 10 metų. Mes susitikome mažame bare (kuris daugiau mažiau buvo ir viešnamis). Abi jame dirbome, tačiau greitai buvome išmestos: manęs baro šeimininkė tiesiog nelaikė gera prostitutė (ir ji buvo teisi), o Juliją išmetė dėl jos įpročio užgaulioti klientus. Tačiau 2003 m., man ir Julijai dar dirbant tame bare, ėmiau ją fotografuoti. Maždaug po metų, vieną naktį, susitikome striptizo klube ir pažadėjome viena kitai niekuomet neprarasti ryšio. 2005 m. balandį pradėjau filmuoti Julijos gyvenimą.
.jpg)
Julija, 2011
Julija turi problemų su alkoholiu, narkotikais, dirba prostitute, ne gana to, ji moteris su vyro lytiniais organais. Kokia pagrindinė filmo apie tokią asmenybę mintis? Ko jūs, kaip šios juostos režisierė, tikitės iš žiūrovo: gailesčio, pasibjaurėjimo, pasmerkimo… O gal tokiu būdu leidžiate kiekvienam pasitikrinti savo tolerancijos lygį?
Kaip meno, o ne propagandos kūrinys, šis filmas nebuvo sukurtas tam, kad kažką teistų. Jis pasakoja apie brangią draugę Juliją, kuri, stulbinamai graži ir kupina vilčių, prieš 12 metų atvyko į Berlyną. Šios pavojingą kelią pasirinkusios moters gyvenimo istorija paliečia mūsų širdis ir negali būti nepapasakota.
Su Julija aplankote gimtąją Klaipėdą, kur sutinkate ne itin tolerantiškai nusiteikusius buvusius kaimynus. Scenų, kuriose būtų pabrėžiamas netradicinės lytinės orientacijos, transeksualumo netorelavimas, nėra daug. Galbūt Vokietijoje tokių problemų ir nėra? Mūsų šalyje tai kol kas labai opios temos…
Kaip ir minėjau prieš tai, šiuo filmu aš nenoriu nieko teisti. Iš kitos pusės, turiu pripažinti, kad kai kurie gimtojoje Julijos Klaipėdoje sutikti žmonės buvo itin šiurkštūs. Bet buvo ir priešingai, pavyzdžiui, buvusios Julijos (tuomet dar Juroslavo – red. past.) mokytojos labai maloniai ją sutiko. Žinau, kad transeksualams Lietuvoje nelengva, ir suprantu, kodėl tiek daug jų palieka savo šalį. Bet sunku jiems ir užsienyje. Julija filme užsimena, kad ne kartą dėl to, kas ji yra, susilaukė smurto: buvo nustumta nuo laiptų, padurta ir t. t. Ji dėl to tiesiog nesiskundžia.
Julija, 2012, Klaipėda
Apie tokius žmones ir tokias problemas, žinoma, reikia kalbėti ir kuo garsiau. Tik ar tokia purvina dokumentika nedaro taip vadinamos meškos paslaugos? Taip žemai, kaip Julija, puolęs žmogus mažiau tolerantiškam asmeniui gali atrodyti tiesiog iškrypėlis. Jau nekalbant apie iš viso netolerantišką publiką.
Žinoma, aš labai apgailestauju, kad netolerantiški žmonės po šio filmo gali pasijausti sutrikę, tačiau, nuoširdžiai, aš nepripažįstu tolerancijos nebuvimo kaip nuomonės. Tolerancijos nebuvimas yra tolerancijos nebuvimas. Pasakoti varlėms apie jūrą yra išties sudėtingas uždavinys. Tačiau visi tie, kurie ateina pažiūrėti šio filmo, visuomet yra kviečiami kalbėtis, papasakoti savo problemas, diskutuoti. Nemanau, kad galima išspręsti problemas apie jas nekalbant.
Tuomet paklausiu tiesiai: galbūt šis filmas skirtas ne kiekvienam žiūrovui?
Tai filmas žmogui, kuris myli kiną ir mėgsta lankytis kino teatruose.
Ar galėtumėte Juliją pavadinti laimingu žmogumi? Ar ji pakeistų savo gyvenimo būdą, jei turėtų tam galimybę? Galbūt ji būtų laimingesnė gyvendama Juroslovo gyvenimą Klaipėdoje? Ar narkotikai, alkoholis ją būtų radę ir kaip vyrą? Suprantu, kad tai tik spėliojimai, tačiau gal įmanoma atsakyti į šį klausimą, remiantis asmenine ar sutiktų žmonių patirtimi?
Atsakysiu į klausimą klausimu: įsivaizduokite, jog esate kalėjime ir sužinote, kad viso durys atviros. Išeisite ar pasiliksite?
Kodėl pasirinkote gyventi ir kurti Berlyne?
10 dešimtmetyje, kuomet atvykau į Berlyną, čia vyko besibaigiančios reikšmingos permainos. Ir aš pasakiau sau: miestas, kur ant kiekvieno kampo ir kiekvienoje gatvėje kasamos duobės, negali būti netinkamas tokiai asmenybei, kaip aš. Manau, kad buvau teisi.
Taip pat siūlome paskaityti transeksualės iš Lietuvos Medėjos istoriją – [-[3]-]
