Tekstas ir video: [-[0]-] Nuotr. [-[1]-]
Šią savaitę publikuotame rašinyje britų „Guardian“ klasikinės muzikos apžvalgininkas Tomas Service’as konstatavo: „Jeigu iš šiandienos muzikos kultūros pašalintume Steve’ą Reichą, pajaustume didesnį skirtumą, nei pašalinę bet ką kitą.“
Tomas tęsia toliau: „Net jeigu manote, jog Reicho muzikos nesate girdėję, jūs greičiausiai vis tiek esate susipažinę su tuo, ką jis daro.“
Visą straipsnį galite perskaityti čia. Sunku su juo nesutikti. Įkvėpimo besisemiantis tiek iš klasikinės, tiek iš šiandienos populiariosios muzikos (kaip yra sakęs pats, „pirmadieniais klausau Bethoveną, antradieniais – „Radiohead“), nebijantis pasakyti, kad didžioji dalis žmonijos istorijoje sukurtos muzikos yra šlamštas, Reichas yra vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias mūsų laikų kompozitorius. „Gyva legenda“, – kaip mėgsta sakyti į jo muzikos koncertus viliojantys organizatoriai.
Reichas į istoriją bus įrašytas kaip minimalistinės muzikos pradininkas. Jis bene pirmasis pradėjo naudoti loopinimą ir phasingą, pabandė eksperimentuoti su žmonių balso įrašais („It’s Gonna Rain“, 1965 m. kūrinys). Būtent reichišku hipnotizuojančiu minimalizmu, kuomet tuos pačius garsų motyvus kompozicijoje girdime šimtus kartų, yra paremta praktiškai visa elektroninė muzika, nesvarbu, kad daugelis jos kūrėjų šio kompozitoriaus pavardės galbūt ir nežino. Už tai apie jį daug galėtų papasakoti „Aphex Twin“ ar, sakykim, Björk – vieni labiausiai Reicho įtakotų vardų.
Steve Reich (Alice Arnold nuotr.)
2006-aisiais, savo 70-ojo jubiliejaus proga, Reichas viešėjo ir Lietuvoje (koncerto apžvalga), „Gaidos“ festivalyje. Šį rudenį jis į Vilnių neužsuko, tačiau „Gaidoje“ kompozitoriaus muzika vėl skambėjo ir buvo atlikta tikrų profesionalų, paties Reicho palaimintos vengrų perkusininkų grupės „Amadinda“.
Vakar, spalio 24-ąją, jų paklausyti susirinko pilna Šiuolaikinio meno centro salė. Matyti, jog laisvų kėdžių yra mažiau nei žmonių, stovinčių salės kraštuose, yra vienas maloniausių jausmų anti-mainstreaminės muzikos koncertuose.
.JPG)
Tarp žiūrovų – ir ką tik „Laiko“ kalbintas Giedrius iš „Golden Parazyth“, kitą savaitę Vilniuje koncertuojanti Alina Orlova, grupių „Sheep Got Waxed“ ir „Without Letters“ nariai. Ar reikia geresnio įrodymo, jog Reich yra svarbus šiuolaikinei muzikai?
Iš viso nuskambėjo šeši kūriniai: dviejų muzikantų plojimas „Clapping Music “:
Penkiais lietuviškai vadinamais „tarškalais“ atlikta „Music for Pieces of Wood“:
„Six Marimbas“, kadaise perdarytas iš vieno chrestomatinių Reicho kūrinių „Six Pianos“:
Turbūt įspūdingiausias koncerto momentas: kompozitoriaus kelionės po Afriką įkvėpta, preciziško perkusininkų kvarteto atlikta pirmoji kompozicijos „Drumming“ dalis:
Taip pat – dviejų marimbomis grojančių muzikantų kūrinys „Nagoya Marimbas “ ir Reicho specialiai „Amadindai“ parašyta „Mallet Quartet“:
Neverta sakyti, kad megasudėtingas ir 150 proc. tikslumo reikalaujančias kompozicijas „Amadinda“ atliko be pasimetimo – visgi jie vieni geriausių perkusininkų, kokie vaikšto žemėje šiuo metu. Klausytis jų Vilniuje – neeilinė patirtis. Matyti, kad kartu klausosi pilna ŠMC salė – dviguba laimė.
Tačiau dar didesnį įspūdį už atlikimą daro mintis, jog kažkas šią, iš pirmo žvilgsnio padriką, bet geriau įsiklausius – iki smulkmenų apgalvotą muziką turėjo sukurti ir užrašyti. Nors žinojimas, jog „iPhone“ įsijungęs „TonePad“ reichiškus garsus čia pat gali kurti kiekvienas, pačią muziką ir muzikantų amatą yra negrįžtamai sumenkinęs, visgi muzikos apps’ai, „Ableton“ ir kiti skaitmeniniai garsų kūrimo įrankiai tėra jau sukurto muzikos pasaulio dalis. Po kepuraite su snapu besislepiantis Reichas stovi virš viso to ir šelmiškai šypsosi.
„Mes gyvename Reichiškame muzikos pasaulyje“ – savo straipsnyje sako Tomas Service’as. Jeigu taip, tuomet „Amadinda“ – geriausi to pasaulio kūrėjo vietininkai.
Galerijoje – nuotraukos iš koncerto (aut. Justė Urbonavičiūtė):
