Vasario 4 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre pradedamas filmų ciklas „Laikas eina per kiną. Almantui Grikevičiui atminti“. Vos prieš mėnesį iš kino ir gyvenimo pasitraukusį režisierių pirmąjį vakarą prisimins jį pažinoję žmonės: aktoriai – Regimantas Adomaitis, Eugenija Bajorytė, režisierius Algimantas Puipa ir istorikas Aurimas Švedas.
Tą vakarą bus parodyti ir trys Almanto Grikevičiaus dokumentiniai filmai. Tai pirmasis 1964 m. režisieriaus sukurtas filmas „Saulės pasakos“ apie lietuvišką vitražą, 1966–ųjų Vilniaus portretas „Laikas eina per miestą“ ir paskutinysis filmas – „Bandymas išsiaiškinti“ (2003) – apie dailininką Vytautą Kalinauską.
Kituose ciklo „Laikas eina per kiną. Almantui Grikevičiui atminti“ vakaruose bus parodyti vieni reikšmingiausių režisieriaus filmų ne tik jo kūryboje, bet visoje lietuvių kino istorijoje. Žinomiausią filmą „Jausmai“ pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų A. Grikevičius režisavo kartu su Algirdu Dausa. Filmas apie Kuršmaryje gyvenančius brolius dvynius, „apie neišnaikinamą žmogaus <...> ir visos lietuvių tautos gajumą“ (Saulius Macaitis). Lietuvių kino kritikai filmą „Jausmai“ išrinko geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu.
„Nefilosofuojantis, o iš tiesų filosofinis, paties mąstymo procesą perteikiantis kūrinys, retas Lietuvos kino procese“, rašė S. Macaitis apie A. Grikevičiaus filmą „Ave, vita“. Filme vaidina garsiausi to laiko lietuvių kino aktoriai – Bronius Babkauskas, Vytautas Paukštė, Eugenija Bajorytė, Juozas Budraitis, Monika Mironaitė.
Kai kurie ciklo filmai rečiau rodyti kino teatruose, tačiau ne mažiau vertingi. Apie filmą „Sadūto tūto“ S. Macaitis sakė, – <...> tai – nepakankamai įvertintas lietuvių kino kūrinys. <...> Atvira „Sadūto tūto“ pabaiga, paremta amžinuoju žmogaus laukimu, sąmonėje pasėta neaiški abejonė dėl prioritetų: menas ar žmogus?“
Anot kino kritiko, – „Sodybų tuštėjimo metas“ – pirmiausia psichologinis kūrinys, žmonių, kuriems per dvejus metus teko dviejų okupacijų šokai, kolektyvinis portretas su meistriškai išryškintais pagrindiniais personažais, jų pozicijų žmogišku pažeidžiamumu, su stropiai ištapytu fonu, režisieriaus Almanto Grikevičiaus, kaip visuomet, nepaprastai darniai sustyguotu aktorių ansambliu.“
Mažai kam matytas A. Grikevičiaus detektyvinis filmas „Veidas taikinyje“, sukurtas pagal Gilberto Keitho Chestertono noveles. Filme išlaikytas juodo humoro stilius, būdingas šiam anglų rašytojui. Pagrindinis filmo herojus – tėvas Braunas, kuris taip pat yra ir detektyvas. Jis „<...> kovoja senamadiškais būdais, pasiraitęs sutaną, kaip sijoną, braido po upę, ieškodamas įkalčių, arba atiminėja iš senbernaro dantų savo juodą lietsargį. Ką jis gali – tik pasimelsti už juodą, kaip bedugnė, kito sielą. „Veidas taikinyje“ – nepakankamai įvertintas filmas, kurį žiūrint iš naujo atsiveria ir vis nauji jo privalumai.“ (S. Macaitis).
