Norvegijos kalėjimuose lietuvių nusikaltėlių daugiau nei norvegų (Interviu)

[-[0]-]

Ypač žiaurūs lietuvių gaujų siautėjimai Norvegijoje ne juokais gąsdina šios turtingiausia Europos valstybe laikomos šalies gyventojus. Kas verčia lietuvius plėšti, žudyti ar prekiauti narkotikais, Lietuvoje aiškinosi norvegų žurnalistai.

Vieno didžiausių Norvegijos dienraščių „Dagbladet“ žurnalistas Gunnaras Thorenfeldtas ir jo kolega, karštuosiuose taškuose besidarbuojantis fotografas Tommas Wilgaardas-Christiansenas, mūsų šalyje lankėsi jau du kartus ir planuoja atvykti dar sykį.

Savo tyrimą šios skandinavų šalies žiniasklaidos atstovai ruošiasi baigti tuomet, kai bus atsakyta į pagrindinį klausimą – kodėl iš Lietuvos atvyksta tiek nusikaltėlių?

Savo įžvalgomis kolegos iš Norvegijos pasidalijo ir su „Vilniaus dienos“ žurnalistais.

Kas jus privertė šitaip susidomėti lietuvių nusikaltėliais? – pasiteiravome G.Thorenfeldto.

Pastaruosius kelerius metus Norvegijoje buvo įvykdyta ir atskleista nemažai su lietuviais susijusių nusikaltimų. Per 2–3 metus lietuviai nužudė penkis žmones. Mūsų šaliai, kurioje žmogžudystė yra didelė retenybė, tai labai daug.

Atvykėliai iš jūsų šalies yra padarę nemažai nusikaltimų, ir mūsų spauda skyrė tam nemažai dėmesio.

Sakote, kad daugelis tų atvejų aprašyti spaudoje, tad kam kartotis?

Žurnalistai tik konstatavo faktą, tačiau nebandė suvokti, kodėl lietuviai važiuoja pas mus ir daro tuos nusikaltimus. Pats skaičiau daugelį straipsnių, tačiau atsakymo, kodėl taip yra, neradau. Tuomet supratau, kad turime važiuoti į Lietuvą ir ieškoti blogio šaknų čia.

Žinoma, jei tai būtų įvykę anksčiau, minties važiuoti į Lietuvą tikrai nekiltų. Tačiau dabar mes gyvename vienuose namuose – priklausome bendrai Šengeno erdvei. Ir jeigu vienoje šalyje kas nors negerai, kitų šalių reikalas pagelbėti kaimynui.

Šiuo metu Norvegijoje gyvena apie 40 tūkst. lietuvių. Dauguma jų yra kvalifikuoti specialistai, puikūs darbininkai, be kurių mes neišsiverstume. Tačiau taip pat į šalį atvyko ir nemažai nusikaltėlių. Jau šiuo metu Norvegijos kalėjimuose lietuvių nusikaltėlių daugiau nei norvegų. Tad mums svarbu suprasti priežastis.

Taip pat norime išsklaidyti pačių norvegų stereotipus. Nes žmonėms lietuviai pristatomi kaip nusikaltėlių tauta, o tai netiesa.

Kuo išsiskiria lietuvių nusikaltėliai? Kokius nusikaltimus dažniausiai vykdo?

Be lietuvių, Norvegijoje taip pat veikia organizuotos Kosovo albanų, bulgarų, Šiaurės Afrikos tautų gaujos. Taip pat yra ir norvegų gaujų, tačiau lietuviai pasižymi ypatingu žiaurumu, nepakantumu. Be to, jie kontroliuoja, ko gero, visas sunkiausių nusikaltimų sritis. Išeivių iš Lietuvos gaujos prekiauja narkotikais, žmonėmis ir vykdo organizuotas vagystes.

Bet ar tuo neužsiima viso pasaulio nusikaltėliai?

Taip, bet lietuviai kasmet elgiasi vis agresyviau. Anksčiau buvo gabenamas amfetaminas, o dabar dideliais kiekiais įvežama heroino ir kokaino. Prekyba žmonėmis – tai jau ne tik sekso paslaugas tiekiančios merginos, bet ir darbininkai, kurie verčiami vergais.

Norvegijoje didelio atgarsio sulaukė atvejis, kai vyriškis 16 metų merginai pažadėjo darbą išvežė ją į Norvegiją bei privertė vogti kosmetiką iš parduotuvių. Ir tai ne vienintelis atvejis. Yra gaujų, kurios užsiima būtent tuo – verčia nepilnamečius vogti iš parduotuvių, o vėliau pavogtas prekes gabena į Lietuvą.

Kokie jūsų tyrimo rezultatai? Koks yra lietuvių nusikalstamumo fenomenas?

Socialinis. Tai pats paprasčiausias atsakymas. Į gaujų pinkles patenka socialiai jautriausi gyventojai. Dažniausiai tai gyvenantys provincijoje, menko išsilavinimo, neturintys tėvų jauni žmonės.

Todėl, kai atvažiavome į Lietuvą, mes keliavome po provincijas, svečiavomės būtent pas tokius žmones.

Ar, jūsų žiniomis, Norvegijos valdžia ieško sprendimo būdų, kad lietuvių nusikaltėliai nevyktų į jūsų šalį?

Rengėme ne vieną interviu su aukščiausiais mūsų šalies pareigūnais, policijos, saugumo tarnybų atstovais. Priemonių jau dabar imamasi. Artimiausiu metu turėtų būti pasirašytas susitarimas dėl kalinių ekstradicijos. Nes šiuo metu tik trys lietuviai, padarę nusikaltimų Norvegijoje, kali Lietuvoje.

Be to, turėtų keistis ir jūsų kalėjimuose egzistuojanti perauklėjimo sistema. Reikia daryti taip, kad išėjęs iš kalėjimo žmogus galėtų integruotis į visuomenę, o nė vėl nusikalstų. Norvegija investuoja pinigus į tokius bendrus projektus.

Taip pat pinigų skiriama įvairiems projektams, skirtiems jaunimo užimtumui provincijoje vystyti. Nes problemų kyla būtent iš to, kad jauni žmonės neturi kur savęs dėti, o Norvegija yra be galo turtinga valstybė.

Kokį receptą siūlytumėte?

Kai kas kalba apie sienos uždarymą, bet tai neįmanoma. Mes jau esame drauge ir negalime atsiskirti. Drauge turime ieškoti sprendimo būdų. Pavyzdžiui, sklaidyti stereotipus. Kažkodėl lietuviai įsitikinę, kad Norvegijos kalėjimai – kaip sanatorijos. Nieko panašaus, kalėjimas yra kalėjimas. Gal sąlygos ir kiek geresnės nei jūsų Lukiškėse.

Manau, reikia ir toliau investuoti į žmones. Ir pati Lietuva turi spręsti savo problemas.

Iš tikrųjų, nors tai atrodo nerealu, tačiau Lietuva ir Norvegija turi daug ką bendra. Mes jau esame išgyvenę tai, ką šiuo metu išgyvenate jūs. Kadaise Norvegija taip pat buvo labai varginga valstybė ir XVIII a. pabaigoje apie trečdalis visų norvegų emigravo į JAV. Dabar ta pati problema kamuoja lietuvius, o Norvegija yra viena iš tų šalių, – trečioji po Didžiosios Britanijos ir Airijos, – kur emigruoja lietuviai.

Kelionę vainikuos nuotraukų paroda

Per savo du vizitus Lietuvoje norvegai susitiko su lietuviais, kaltinamais įvairiais nusikaltimais Norvegijoje, jų artimaisiais, lankėsi Lukiškių kalėjime, prekybos žmonėmis problemą tiriančiose organizacijose.

Fotografas Tommas Wilgaardas Christiansenas prisipažino, kad jam šis darbas nebuvo paprastas. Karštuosiuose taškuose dirbęs, prestižinį „Leica Oskar Barnack Award“ apdovanojimą 2012 m. pelnęs norvegas Lietuvoje fiksavo įtariamų nusikaltimais, nukentėjusiųjų ir jų artimųjų veidus.

„Tai nebuvo paprastas darbas. Tai žmonės, kurie labai dažnai nenori net bendrauti. Juolab jie nenorėjo fotografuotis“, – dėstė pašnekovas.

Pasak T.Wilgaardo-Christianseno, teko ieškoti kompromisų – veidus fiksuoti taip, kad jų nebūtų galima atpažinti.

„Tokių nuotraukų tikrai nemažai. Tik vieno nužudyto lietuvio motina sutiko parodyti savo veidą viešai, o kitus fotografavau iš šono, iš nugaros, įvairiai. Teko ieškoti įvairių meninių formų“, – darbo ypatumus atskleidė fotografas.

Baigęs darbą Lietuvoje T.Wilgaardas-Christiansenas planuoja atidaryti nuotraukų parodą.

„Planuoju dar ne kartą atvažiuoti į Lietuvą, ieškoti aukų ir nukentėjusiųjų, juos fiksuoti. Tuomet būtinai surengsiu parodą“, – pažadėjo norvegas.