Prieraišumo teorija yra viena svarbiausių psichologijos sričių, nagrinėjanti, kaip ankstyvieji vaikystės ryšiai su globėjais daro ilgalaikę įtaką mūsų emocinei gerovei ir santykiams su kitais žmonėmis. 1950-aisiais ją sukūrė psichoanalitikas John Bowlby, o vėliau išplėtojo Mary Ainsworth. Ši teorija pabrėžia, kad mūsų pirmieji santykiai su tėvais formuoja elgesio ir emocinio bendravimo modelius, kurie atsispindi viso gyvenimo santykiuose – tiek su romantiniais partneriais, tiek su draugais ar kolegomis. Prieraišumo stilius gali padėti geriau suprasti save, spręsti emocinius sunkumus ir kurti sveikesnius ryšius su kitais.
Mes nesąmoningai tikimės, kad mūsų romantiniai partneriai elgsis taip, kaip elgėsi mūsų tėvai, todėl elgiamės tam tikru būdu remdamiesi šiomis lūkesčiais. Šios tendencijos pasireiškia nepriklausomai nuo to, ar tai suvokiame, ar ne. Nepaisant pradinės patirties su globėjais, žmonės gali pakeisti savo prieraišumo stilių.
Kas yra saugus prieraišumo stilius?
Saugus prieraišumas apibrėžiamas gebėjimu užmegzti sveikus, ilgalaikius santykius. Jis vystosi, kai vaikui suteikiamas saugumo jausmas, leidžiantis prašyti patvirtinimo ar paguodos be bausmės. Tokiose situacijose vaikai jaučiasi vertinami, suprasti ir priimti. Jų globėjai greičiausiai buvo emociškai prieinami ir suprato savo emocijas bei elgesį.
Požymiai:
- Gebėjimas reguliuoti emocijas
- Pasitikėjimas kitais
- Efektyvūs bendravimo įgūdžiai
- Gebėjimas ieškoti emocinės paramos
- Gebėjimas būti vienam ir artimuose santykiuose
- Aukšta savivertė
- Gebėjimas valdyti konfliktus
- Gebėjimas būti emociškai prieinamam
- reflektuoti santykiuose
- Patogumas būti vienam ir su kitais

Kas yra vengiantis prieraišumo stilius?
Vengiantis prieraišumo stilius pasireiškia sunkumais kurti ilgalaikius santykius dėl nenoro užmegzti emocinio ar fizinio intymumo. Vaikystėje toks stilius dažnai formuojasi, kai globėjai buvo griežti, emociškai atitolę ar neprieinami. Tokios patirtys skatina vaiką tapti nepriklausomu, kad išvengtų nusivylimo.
Požymiai:
- Nenoras užmegzti emocinio ar fizinio artumo
- Stiprus nepriklausomumo jausmas
- Negebėjimas išreikšti jausmų
- Nepasitikėjimas kitais
- Atstūmimo baimė
- Polinkis leisti daugiau laiko vienam nei su kitais
- Tikėjimas, kad nereikia kitų žmonių pagalbos ar artumo
- Įsipareigojimo baimė
Kas yra nerimastingas prieraišumo stilius?
Nerimastingas prieraišumas pasižymi stipria baime būti atstumtam ar paliktam, o taip pat ir priklausomybe nuo partnerio emocinio patvirtinimo. Šis stilius susijęs su nenuoseklia tėvų reakcija į vaiko poreikius — vienu metu jie gali būti per daug globojantys, o kitu metu — visiškai atsiriboję.
Požymiai:
- Polinkis „prikibti“ prie partnerio
- Padidėjęs jautrumas kritikai
- Stiprus poreikis nuolatinio pripažinimo
- Žema savivertė
- Baimė būti paliktam ar atstumtam
- Nuolatinis kitų minčių ir jausmų svarstymas
- Pavydumo polinkis
- Baimė būti vienam

Kas yra dezorganizuotas prieraišumo stilius?
Dezorganizuotas prisirišimas atsiranda dėl vaikystės traumų, nepriežiūros ar piktnaudžiavimo. Šis stilius formuojasi, kai tėvai tampa ir saugumo šaltiniu, ir baimės objektu — dažnai dėl smurto, nepriežiūros ar traumos.
Požymiai
- Didelė atstūmimo baimė
- Nesugebėjimas reguliuoti emocijų
- Prieštaringas elgesys santykiuose
- Didelis nerimo lygis
- Nepasitikėjimas kitais
- Požymiai, būdingi tiek vengiančiam, tiek nerimastingam prisirišimo stiliui
Prisirišimo teorija suteikia gilesnį supratimą apie mūsų santykių dinamiką ir emocines reakcijas. Nors vaikystės patirtys dažnai suformuoja tam tikrą prisirišimo stilių, šis nėra pastovus ar nepakeičiamas. Suvokdami savo prisirišimo ypatumus, galime dirbti su savimi, tobulinti santykius ir siekti saugesnių bei sveikesnių ryšių ateityje.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva