Laikas.lt
Sveiki, net nežinau, kaip pradėti… Stengsiuosi nuo pradžių. Prieš keletą metų taip susiklostė situacija, kad mes abu su vyru persikraustėme gyventi pas jo mamą. Tuo metu jau laukiausi mūsų pirmagimio. Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Tikriausiai visi stengėmės sutarti. Ilgainiui pradėjo varginti anytos kišimasis, mokymai, pamokslai ir pan. Aš anytą apibūdinčiau taip: vieną galvoja, antrą sako, o trečią daro. Gana sudėtinga asmenybė. Išaušo ta diena, kai neapsikentusi eilinio kišimosi pasakiau, ką galvoju, nes ir ant vyro dažnai piktindavosi, kad kažko nepadaro, o jei ir padaro, tai negerai. Žodžiu, neiškenčiau ir pradėjau sakyti, ką galvoju. Žinoma, tas laaabai jai nepatiko. Tarp mūsų kilo barnis, kuris išsirutuliojo į konfliktinę situaciją, kuri tęsiasi iki dabar. Galiausiai neilgai trukus po to nusprendėme ieškotis, kur gyventi, nes anyta barnio metu prikišo viską, ką gero yra padariusi, ką yra mums davusi, o mes gi bėdžiai ir durniukai, be jos esam niekas, nedėkingos kiaulės… Dabar aš su ja nebendrauju. Nenoriu jos nei matyti, nei girdėti. Taip jau yra, kad aš iš tų žmonių, kurie ilgai atsimena piktą… Negaliu užsidėti kaukės, nurašyti pykčio senaties terminui ir elgtis lyg niekur nieko. Man skauda ir pamiršti negaliu kai kurių jos pasakytų dalykų… Vyras, aišku, mano pusėje ir su mama bendrauja labai minimaliai, bet aš suprasdama kaip jam sunku, vis tiek negaliu pamiršti ir susitaikyti su anyta. Mes jau turime 2 vaikus. Kadangi vyras vyriausias vaikas savo šeimoje, tai anytai mūsų vaikai pirmieji anūkai. Tikiu, kad ji norėtų su jais matytis, bet aš negaliu net pagalvoti apie tai, kad ji lyg niekur nieko bendraus su mano vaikais, net nebandydama kalbėtis apie mus siejančią problemą. Visai neseniai, prisidengdama tuo, kad reikia aplankyti antrą anūką (3 mėn.), ji lyg niekur nieko atvažiavo į mūsų namus su savo dukra (dukra iki to atvykimo laikėsi neutralios pozicijos). Būtumėte matę, kaip mane pradėjo purtyti šiurpulys… Aš net nesugebėjau atsakyti į anytos „tai labas“. Gal nebūtų tos bėdos buvę, jei anyta būtų bandžiusi susisiekti su manimi (o vyras būtent taip jai ir liepė padaryti, kai ji užsiminė apie atvykimą), bet ji pasielgė, kaip dažnai mėgsta elgtis – apsimetė „šlanga“, įsidėjo kiaulės akis ir lyg niekur nieko atvažiavo… Jei sakysite, kad reikia man pačiai susisiekti su anyta ir priversti kalbėt apie problemą, aš jums atsakysiu štai ką: tai yra beprasmiška! Ji iš tokių žmonių, su kuriais neįmanoma žmoniškai pasikalbėti, nes gali apsimesti, kad to ar ano nebuvo, arba gintis, arba naują versiją sugalvoti ir niekada nežinai, kaip rutuliosis pokalbis, nes nėra pasitikėjimo tuo, ką ji sako ar daro. Apskritai neįsivaizduoju mūsų bendravimo po tokių įvykių. Na, o lankytis per šeimos šventes ir stebėti cirko aš nenusiteikusi, nes man mano nervai brangesni. Kaip elgtis? Aš neišmanau. Žinau tik vieną, noriu ramybės. Tiek savo šeimoje, tiek savo viduje, o kaskart drebėti ir bijoti, kad anyta vėl įsidės kiaulės akis ir atvažiuos pabendrauti su anūkais, aš nebenoriu. Žinau, kad negalima jos ištrinti iš mano gyvenimo, bet aš visomis išgalėmis stengiuosi, kad mano gyvenime jos būtų kuo mažiau… Gal ateis ta diena, kai aš sugebėsiu jai atleisti ir pati atsiprašyti, bet žinau, kad aš to niekada nepamiršiu. Taigi tai viena problema kuri mane kankina, bet turiu ir dar vieną. Mūsų intymus gyvenimas su vyru miręs. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet man sudėtinga iš naujo pradėti intymiai bendrauti su savo vyru. Dabar tokia stadija, kai man atrodo, kad sekso gali ir visai nebūti, man jo visai nereikia, bet aš suprantu, kad vyrui reikia būtent tokio dėmesio. Žinau, ką reikia daryti, bet nesugebu, neprisiruošiu, nerandu tam laiko ir noro nėra. Ką daryti? Kaip vėl pradėti mėgautis seksu su vyru? Labai sudėtinga rasti laiko, nes yra du maži vaikai. Gal ir juokingai atrodo iš šalies, bet kai man reikia gyventi mano gyvenimą, tai jau juokais nebekvepia. Viliuosi, kad gal ką patarsite arba nurodysite gaires, kaip spręsti šias problemas.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Skaitant šį laišką, man net šiurpu pasidarė. Ne „baisi“ anyta mane pašiurpino – prisiklausau ir apie „baisesnes“. Pašiurpino ir nuliūdino Jūsų, įsižeidusioji Nepažįstamoji, pareiškimas, kad esate iš tų žmonių, kurie ilgai mena pikta. Jūsų laiškas patvirtina, kad tikrai tas „pikta“ užėmęs tvirtas pozicijas Jūsų širdyje. Nemažai nuoskaudos, net sakyčiau, pagiežos išliejote laiške ant savo anytos. Atrodo, kad šiandien esate tvirtai pasiryžusi su anyta nesitaikyti, jai neatleisti, nuoskaudų nepamiršti ir toliau stengtis ją trinti iš savo gyvenimo. Tik va, kaip ramybę tuomet Jums susigrąžinti, aš neįsivaizduoju. Tikiuosi šis įspūdis klaidingas, nes Jūsų laiške vis tik šmėkšteli baikšti mintis apie kažkokią dieną, kuomet atleisite anytai ir pati atsiprašysite. Be to, kam gi iš viso būtumėte rašiusi… Šios viltingos minties vedama ir analizuosiu Jūsų pateiktą situaciją.
Kaip teisingai spėjate, žinoma, aš patarčiau kalbėtis ir bandyti aiškintis savo santykius su anyta, juolab, kad ir pati užsimenate, kad ir pati turėtumėte už ką atsiprašyti – turbūt pykčio pagautos abi viena kitai prišnekėjote skaudžių dalykų. Pati suprantate, kad bandymas kalbėtis būtų vienas iš būdų taisyti pašlijusį santykį su anyta, bet čia pat atmetate šią galimybę, paskelbdama ją „misija neįmanoma“ dėl anytos nesukalbamumo, net nebandžiusi. Man susidaro įspūdis, kad Jūs tiesiog nenorite bandyti. Net jei Jūsų anyta iš tiesų yra sudėtinga asmenybė, kaip Jūs teigiate, ir su ja susišnekėti yra nelengva, tai vis tiek nereiškia, kad turite automatiškai nutraukti ryšius su ja. Bendraujant su artimaisiais (norite ar nenorite to, ji yra Jūsų vyro mama), mums iškyla iššūkis priimti vienas kitą tokie, kokie esame, ir surasti būdą kaip sugyventi. Žinoma, jei Jūs lauksite, kad anyta ims ir stebuklingai pasikeis, tapdama Jums priimtina ir patogia, tai turėčiau Jus nuvilti – anytos Jūs nepakeisite. Galite pakeisti tik savo pačios požiūrį į ją ir elgesį su ja, na pvz., pamatyti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas jos savybes, gal tuomet lengviau būtų ją priimti. Galite mokytis nubrėžti aiškias ribas, kiek jai leidžiatės kištis į savo gyvenimą ir apie tai jai ramiai pasakyti, o ne laukti kuomet sprogsite iš nepasitenkinimo. Be to, teisingumo vardan, leiskite paklausti, o ar Jūs pati esate labai nesudėtinga ir lengvai sukalbama? Žmonės, kurie ilgai mena pikta, patys yra gana sudėtingos asmenybės, su jais nelengva sugyventi kitiems ir jiems patiems sunku sugyventi patiems su savimi, kadangi jie linkę kaupti savy nuoskaudas, kurios apkartina jų pačių ir jų artimųjų gyvenimą. Kaip suprantu, pati norėtumėte atgauti vidinę ir šeimos ramybę. Pasakysiu labai paprastai, miela Nepažįstamoji – tokiu atveju yra tik vienas vaistas – susitaikymas ir atleidimas. Žinau, kad ne visuomet yra lengva tai padaryti, bet pirmas žingsnis – tai noras, sprendimas atleisti kitam ir pačiam atsiprašyti, jei jautiesi kaltas. Jūs lyg ir viliatės, kad ateis tokia diena, kai sugebėsite atleisti anytai ir pati atsiprašyti, bet čia pat darote iškilmingą pasiryžimą niekada „to“ nepamiršti. Ko nepamiršti – nuoskaudos? Žinote, gal ir gali ateiti diena, kai nebesinorės galvoti apie nuoskaudas, tokia diena dažniausiai savaime ateina, kai stovi prie artimo žmogaus karsto, tik tuomet jau būna per vėlu atsiprašymams. Ar tokios dienos viliatės sulaukti? Manau, kad ne. Gal vertėtų anksčiau nusimesti šią Jus slegiančią naštą. Kai žmogus iš tiesų atleidžia, jis iš tiesų pamiršta nuoskaudą – jo širdis pamiršta ir jai nebeskauda. Nors protu jis gali prisiminti faktą, jog buvo konfliktas, bet širdies jam nebeskauda. Nuoskauda jo nebeslegia, nebelaiko, o Jus nuoskauda laiko, tiksliau Jūs pati įsikabinusi jos laikotės. Gal Jums ji kuo nors miela? Na, pavyzdžiui, gal Jums savotiškai smagu bausti savo anytą – pati nutraukėte su ja ryšius, neleidžiate matytis su anūkais, iki minimumo apriboti jos santykiai su sūnumi (jis Jūsų pusėje). Sakyčiau žiauri bausmė, ar ne per žiauri? Tik turite suprasti, kad kartu baudžiate ir savo vyrą, kuris yra priverstas rinktis tarp Jūsų ir savo mamos; vyro giminaičius (pvz. Seserį,) statydama į dviprasmišką situaciją, atsisakydama dalyvauti bendrose vyro artimųjų šventėse; baudžiate savo vaikus, neleisdama bendrauti su močiute, – ir visa tai dėl to, kad Jūsų pačios nervai ir, drįsčiau sakyti, ambicijos yra Jums brangesni? Ir kas iš to? Kaip jaučiatės tokiame negailestingos teisėjos vaidmenyje? Juk pati kankinatės dėl tokios situacijos ir Jūsų nervai visai ne ramūs.
Laiško pabaigoje užsimenate apie intymaus gyvenimo su vyru apmirimą. Gali būti įvairios priežastys – psichologinės (pvz., santykių problemos), fizinės (pvz., nuovargis, hormoninis disbalansas po gimdymo ir kt.). Nepasakojate apie santykius su savo vyru, tad nesiimu spėlioti ir patarinėti. Remiantis tuo, ką atskleidėte, galiu tik numanyti, kad pyktis ir pagieža, kurią jaučiate savo anytai, apkartino Jūsų širdį. O apkartusia širdimi sunkiau patirti džiaugsmą, meilę ir ramybę. Galbūt netiesiogiai tai įtakoja ir Jūsų su vyru intymumą. Jūsų pasisakyme skamba prieštaravimas – suprantat, kad vyrui reikia intymumo, žinote, ką reikia daryti, bet… į areną išeina Jūsų „aš“ – nesugebu, neprisiruošiu, nerandu laiko, neturiu noro. Nesakau, kad turite save versti, betgi pati klausiate, kaip vėl pradėti mėgautis seksu su vyru, reiškia ir pati iš esmės norite atnaujinti intymų ryšį. Galiu tik pasakyti, kad norint mėgautis intymiu gyvenimu, pirmiausia jį reikia pradėti gyventi. Na, jei Jums visiškai nesinori mylėtis su vyru, bandykite pasikalbėti su juo apie tai, gal atrasite kokias akivaizdžias priežastis ir sprendimus. Jei problema nesispręs, kreipkitės į specialistus, priklausomai nuo spėjamo problemos pobūdžio (psichologą, seksologą ar ginekologą).
Pabaigai norėčiau paminėti nuoskaudų analogiją su fiziniais sužeidimais. Taip mes sužeidžiame vieni kitiems širdis… Labai įvairiai – kartais netyčia, kartais piktavališkai, kartais spontaniškai, pagauti emocijų, kartais šaltai ir rafinuotai. Taip, mes visi kažkam nusikalstame ir mums kažkas nusikalsta. Nes mes klystantys žmonės. Sužeidžiame vienas kitą įvairiai, gyjame vienodai – atleisdami vieni kitiems ir patys sau. Atleidimas yra gydantis balzamas bet kokiai žaizdai. Kuomet žaizda užgyja, liaunasi skaudėti. Kartais lieka randas, bet jis nebeskauda, jis tik žymi mūsų patirtį – kad buvome sužeisti, bet sugebėjome pasveikti ir gyventi toliau, kad užsigrūdinome ir tapome brandesni. Atsisakymas atleisti tolygus atsisakymui sveikti. Jei už sužeidimą atsakingas sužeidėjas, tai už atsisakymą sveikti jau pats sužeistasis, nors jis pats šios atsakomybės nelinkęs prisiimti, visą kaltę jis verčia sužeidusiajam. Būti pikta menančiu – tai tas pats kas laikyti peilį, kuriuo mums kažkas kažkada smogė, įsmeigtą į žaizdą ir neleisti jo ištraukti, siekiant, kad žaizda niekada neužgytų. Tai yra jau pačio sužeisto žmogaus sprendimas. Sunkiai suvokiamas sprendimas (tai ir šiurpina), nes juk skauda jam pačiam, labiausiai nubaudžia ir nuskurdina pats save. Todėl ir Jums, Nepažįstamoji, ir mums visiems linkiu nedaryti tokių sunkiai suvokiamų sprendimų ir mokytis gydančio atlaidumo meno. Jūs labai pasipiktinote, kuomet anyta atėjo aplankyti savo anūko ir Jūsų šeimos nekviesta (o ar planavote ją pakviesti?), tuomet kitą kartą gal geriau pati pakvieskite ją į svečius, parodykite gerą valią, gal bus proga pasikalbėti, susitaikyti. Na, bet jei Jus piktina ir šiurpina šis pasiūlymas, ir Jūs traukiate karo kirvį prieš savo nenorinčią išnykti anytą, tai bent suvokite, kad kirvis gali baisiai sužeisti… Linkiu išminties ir ramybės…