[-[0]-]
Raimonda Puišytė
Facebook nuotrauka
Turiningas režisierės Galinos Dauguvietytės (86m.) gyvenimas aprašytas trijose autobiografinėse knygose, tačiau net ir pusmetį dėl lūžusios kojos namuose leidžianti viena spalvingiausių Lietuvos asmenybių turi ką naujo papasakoti, o apie labiausiai liūdinančius dalykus kalba optimistiškai ir net linksmai.
Kaip jums sekasi, kokie jūsų planai?
Nuo rugsėjo nebuvau lauke. Susilaužiau koją. Sėdžiu savo namų kalėjime. Tikra to žodžio prasme. Dabar jau vaikščioju, jau mečiau visus tuos pagalius, kaip aš vadinu, bet pradžioje buvo sunku. Reikėjo vaikščioti porą mėnesių su ramentais, o aš gi gyvenu viena. Bet jau dabar nereikia ramentų, jau judu, bet iki vasario dar tupėsiu namie.
Kaip po bohemiškai audringo gyvenimo atrodo vienatvė?
Vienatvę labai myliu, pradėjau mylėt. Matyt, gyvenime tiek triukšmingai gyvenau, kad vienatvė dabar yra kaip Visagalio dovana. Tik liūdna, nes aš beprotiškai mėgstu žiemą. Jaunystėje rudenį mėgau, o dabar jau labai daug metų žiemą. Prisimenu vaikystę, kai matau tokią žiemą. Tai laimė, kad visi mano langai išeina į Santuokų rūmų parką – iš balkono matau apsnigusius medžius, sodinius, ir tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi vienatve – esu viena, bet ne vieniša. Nemėgstu, kad mane kas lankytų, nenorėjau, kai vaikščiojau su pagaliais-ramentais. Ir dabar nelabai noriu, turiu keletą ištikimų draugų, tris žmones, kuriuos aš įsileidžiu.
Bet per šventes gal norės Kalėdų seneliai ateiti?
Visą laiką pas mane būdavo eglutė, bet šiemet nebus. Tikrai draugų nereikalausiu, kad eikit, pirkit – niekada, niekada. Aš gi namų kalėjime, niekur neisiu, niekas pas mane neis, nenoriu. Yra kas mane labai prižiūri: turiu nepaprastai gerą globėją, tad mano šaldytuvas kaip restorane. Mano šeimoje buvo toks įprotis, kad Nauji metai būdavo savi. Švęsdavom su mama, tėvu. Vėliau ir su vyru. O štai tik vakar kaip tik skaičiavau, kad po vyro mirties jau aštunti metai, kaip aš visai viena.
Net ir apie ,,namų kalėjimą“ kalbate linksmai. Kas užpildo įspūdžių už namų durų trūkumą?
Pernai dovanų gavau didelį televizorių. Netikėtai, čia būtų ne man galimybė. Namie mažai guliu, daug judu ir viskuo domiuosi. Domiuosi boksu, žiemos sportu, šuoliais nuo tramplino. Kanalų daug – nenuobodu. Serialų nežiūriu, išskyrus kartais „Naisių vasarą“. Ten kvepia kaimu, man patinka. Labai mėgstu švediškus filmus, taip pat kanadietiškus, australiškus, psichologinius detektyvus. Ir skaitau labai daug. Knyga yra mano vaistai, mano tabletės nuo visų ligų. Vyrui staigiai mirus, aš metus su puse niekur neišėjau, gulėjau ir skaičiau.
Ar galite išskirti ,,filmų filmą“, ,,knygų knygą“, ,,aktorių aktorių“?
Mėgstu rimtais dokumentais paremtas istorines knygas. Patinka Romanovų, Tiudorų dinastijos. Taip pat mėgstu Holivudo aktorių biografijas, kurių daug turiu – nuo Gretos Harbo iki pat Elizabeth Taylor ar Marilyn Monroe. Filmą „Medisono grafystės tiltai“, kur vaidina Meryl Streep, galiu žiūrėti po penkis kartus. Labai mėgstu tamsiaodį aktorių Denzelį Vašingtoną. O šitie visi gražuoliai kaip Leonardas DiCaprio man įspūdžio nepalieka, tuščia vieta.
Ką manote apie dabartinį kultūrinį Lietuvos gyvenimą?
Kadangi Lietuvoje kultūra paskutinėje vietoje, tai graudu ir gaila. Pasakysiu atvirai: tradicijos dingo. Maskvoje, Peterburge, taigi aktoriai vertinami. O pas mus, Dieve, yra aktoriai, kurie gal ir nepavalgo. Tos pagarbos menui nėra. Per mažai. Mėgstam, kaip sako, ėst vienas kitą. Čia jau mūsų kraujyje. Anksčiau teatrą žmonės garbino, turėjo mylimus aktorius. Ir dabar gal turi, bet aktoriai labai išsiblaškę po įvairius teatrus. Nėra stabilumo, kaip ir gyvenime. Tas pats kultūros ministro ieškojimas irgi…Galvojau, kad gal čia tyčiojasi… Na, bet dabar jau yra atrodo rimtas žmogus, pasižiūrėsim, negalima gi sakyt iš karto, gerai ar blogai. Reikia duot žmogui padirbt.
Ko žmonėms palinkėsite ateinančiais metais?
Linkiu, kad gyvenimas taptų lengvesnis tiems, kuriems sunku. Kad nereikėtų šitų labdarų, kai senam žmogui reikia kažkur lėkti sriubos… Smetoniškoje Lietuvoje, jau jeigu neturtingas ar pijokas, tai silkės, bulvių ir makaronų vis tiek turėdavo. Ubagų ant gatvės aš nemačiau nie-ka-da! Palinkėsiu, kad visi turėtų ką pavalgyt, visi turėtų stogą virš galvos, kad nereiktų vargti, kad gyvenimas tikrai eitų nors po truputį geryn.
Jūsų liūdesys vis tiek su linksmumo doze, kaip tai pavyksta?
Kaip aš sakau, gyvenu viršvalandžius. Ir reikia žiūrėt, kad jie praeitų gražiai, dorai. Viskas jau suplanuota ir į tai žiūriu labai normaliai. Apgalvojau, kad noriu tik į tėvoniją Biržus, kur mano tėvas, senelis gimė. Ant Nemunėlio kranto prabėgo mano vaikystė, ten bėgiojau basa, be kelnių. Noriu tik ten ir be jokių kapinių, paminklų, orkestrų. Mano vyras yra kremuotas, todėl tik supilt pelenus kartu gražioje vietoje. Ta mintis reikalavo susikaupimo, gilesnio pagalvojimo. Bet tas suplanavimas eina visai be liūdesio. Viskas turi praeit linksmai. Ir gali net „šnapso“ porą „čierkų“ užpilt. Aš nieko prieš, kadangi jaunystėj mėgau, tai gali man dar šitą malonumą padaryt.
