Laikas.lt
Agnė Vasiliauskaitė
Gyvenimas be aistros ir vaizduotės sunkiai galėtų būti pavadinamas gyvenimu. Panašiai teigia ir vokiečių mokslininkas Albertas Einšteinas: „Kai supranti, kaip toli žmonija nuėjo nuo urvinių laikų, pajunti, kokia galinga yra vaizduotė.“
Nors pagrindinis žmogus šiame pokalbyje ne Albertas Einšteinas, tačiau ši jo mintis bus leitmotyvas, leidžiantis geriau suprasti, kodėl naujos vyšnių rūšies atradimo vizija, gimusi Sandros vaizduotėje, yra toks pat realus dalykas kaip ir reliatyvumo teorija.
Apie ateitį, svajones, vaizduotę, mamos darytus desertus bei vyšnias – raudonai rūgščias ir, svarbiausia, širdelės formos, tokias, kokias valgysime ateityje
Su kuo Tau asocijuojasi žodis „vyšnios“?
Tai dalis mano vaizduotės, kurioje užfiksuota vaikystė, nerūpestingos dienos, kai laukdavau pavasario, kai grįždavau iš mokyklos ir eidavau takeliu, kuris būdavo visas baltas, apibarstytas minkštais vyšnių žiedlapiais.
Trumpai papasakok apie save. Puikiai žinau, kad esi Sandra, tačiau įdomu būtų sužinoti, kokiais pagrindiniais tikslais bei svajonėmis gyveni savo gyvenimą?
Kaip ir minėjai, esu Sandra. Studijuoju dekoratyviųjų želdynų fakultete. Pagrindiniu savo uždaviniu visada laikiau galimybę susieti savo gyvenimą su gamtos mokslais, ieškojau galimybės atrasti ir kuo geriau pažinti mus supančią aplinką, išanalizuoti ir įvertinti įvairius reiškinius, kurie nuo mūsų nepriklauso. Iš tiesų, labai sunku gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą.
Savo ateitį norėčiau susieti su botanika, selekcija – man patinka augalai, jaučiu jų energiją, kažką, ko negalima apsakyti žodžiais.
Pradėjau pokalbį su Tavimi vieno garsiausių pasaulyje mokslininko mintimi. Iškart noriu paklausti, kuris žodis tavo gyvenime svarbiausias: atradimas, vaizduotė ar ieškojimas?
Mano gyvenime visada buvo mažai vaizduotės ir dėl to jausdavau nuolatinį vidinį diskomfortą. Dabar man svarbiausias – ieškojimas. Tai galimybė atrasti kažką, kas tavo gyvenimui suteiktų prasmę, svajonių išsipildymą ir net galimą pripažinimą.
Vaizduotėje visada yra rezgamas naujų idėjų voratinklis, tačiau kaip tas idėjas įgyvendinti, kaip jas pateikti platesnei auditorijai, kuri galėtų jas įvertinti ir kritikuoti – vis dar nežinau, nes tai turi ateiti palaipsniui, su patirtomis sėkmėmis ir nesėkmėmis.
Pats laikas pakalbėti apie Tavo svajones, kurios, kaip supratau, jau kurį laiką yra susijusios su ekologija. Sakei, jog domiesi selekcija ir užsiminei apie vyšnias. Taigi kodėl vyšnios?
Vyšnios… Jos puikiausiai apibrėžia mano vaikystę ir su ja susijusius pojūčius, kurie yra išlikę iki šiol. Selekcijos mokslas yra labai pažengęs. Būtų galima vardinti ir vardinti naujas išvestas augalų veisles, kurios yra puikus gero ir pažangaus darbo įrodymas.
Ar tai mano svajonė, ar aš to siekiu? Savo svajone visada laikiau galimybę kuo daugiau prisidėti prie lietuviškosios ekologijos pažangumo, norėčiau paskatinti žmones tuo domėtis. Norėčiau sukurti naują vyšnių veislę ir pavadinti ją mamos vardu. Skamba utopiškai, bet man atrodo būtų gražu.
Norėčiau paklausti, kodėl ir kuo tave žavi gamtos pasaulis? Ką jame pastebi, ko galbūt nepastebi kiti žmonės?
Gamta man yra ramybė, natūralumas, kurio kasdien pasigendu žmonėse. Įdomiausias, bet kartu ir baisiausias įvykis, nutikęs gamtoje, kai išgelbėjau barsuką iš brakonierių kilpos. Tai buvo seniai ir paliko man nepamirštamą žiauraus žmonių elgesio suvokimą.
Gamtoje nėra melo, to dirbtinio įžūlaus sumaterialėjimo. Žmonės nuolatos puola vieni kitus dėl neaiškių aplinkybių, pavydo, o gamtoje to nėra ir niekada nebus. Išlieka stipriausi, toks jau tas gamtos dėsnis, bet su pavydu ir materialumu tai neturi nieko bendro.
Kaip ir kada gimė idėja apie naujos vyšnių rūšies atradimą?
Idėja apie vyšnių selekciją gimė neseniai. Visada norėjosi padaryti kažką, kas padarytų mano gyvenime didžiulį mokslinį šuolį. Norėčiau atrasti naują vyšnių veislę, kurios maistinės savybės pranoktų kitas.
Tai buvo momentinė akimirka, spontaniškumas. Mamos pasakyti žodžiai, kurie visada sukosi galvoje. Ji sakydavo, kad desertui vyšnios visiškai netinka – jos rugščios, taigi reikia išvesti švelnesnio skonio, ir kad būtų labiau širdeles formos. Būtų gerai tobulinti augalo išvaizdą. Vyšnias, kaip augalų rūšį, tikrai būtų galima tobulinti. Norėčiau dirbti mokslinį darbą.
Kas yra sunkiausia sukuriant naują augalo rūšį? Kaip vyksta šis procesas?
Sunkiausia yra atrasti tai, kas dar neatrasta. Paradoksaliai skamba, bet tai tiesa.
Svarbu, kad augalas duotų visapusiškos naudos ir efektyvumo – fiziologiškai turėtų daugiau pranašumų už anksčiau sukurtas veisles. Šis procesas yra labai sudėtingas, reikalaujantis daugybės laiko, ilgų moksliniams tyrimams paskirtų metų.
Selekcijos esmė – iš turimos rūšies augalų, įžvelgiant jų esamas neigiamas arba galimai tobulinamas savybes, išvesti naujas veisles su pageidaujamais geriausiais požymiais, kurie gerintų esamų augalų skonį, išvaizdą, derėjimą, ir t. t.
Galbūt galėtum pasidalinti įdomiausiomis jau atrastomis rūšimis, apie kurių egzistavimą sužinojai visai neseniai?
Lietuvoje yra atrastos dvi vyšnių rūšys: Vietinė rūgščioji ir Žagarvyšnė. Lotyniškas vyšnių pavadinimas cerasus yra kilęs iš Mažojoje Azijoje esančio miestelio Kerasunt. Vyšnių selekcijoje tikrai yra kur tobulėti.
Kokia yra šiandieninė selekcijos padėtis Lietuvoje? Galbūt žinai, koks mokslininkų požiūris į naujų augalų rūšių atradimą?
Eiliniam žmogui informacijos apie visus šiuos procesus tikrai nėra daug. Reikia tuo domėtis, nes galutiniai rezultatai visuomenę pasiekia tik tuomet, kai pasiseka.
Daug kalbama apie GMO, tačiau galėtų būti daugiau dėmesio skiriama tokiems dalykams, kurių rezultatai ir pasekmės būtų aiškesni. Štai, pavyzdžiui, naujos vyšnių rūšies atradimas būtų naudingas – valgydami švelnaus skonio vyšnias žmonės būtų laimingesni.
Kaip manai, ką praranda, arba priešingai – visai nepraranda žmonės, kurie nesidomi gamtos pasauliu?.jpg)
Nejau gali būti tokių, kurie visiškai nesidomi? Gal ir yra, tačiau net jei tokių ir yra, tai tikiuosi, kad jų būtų kuo mažiau. Prarasti galima daug ką, tačiau svarbiausia yra kažką atrasti. O atrasti tikrai yra ką. Gamta yra visada šalia mūsų, jos turtais ir grožiu žmonės nuolatos naudojasi. Ir visa tai tampa šiukšlių kalnais, upėmis ir ežerais, kurie yra užteršti… Yra daugybė blogų dalykų ir mes turime stengtis, kad jų būtų kuo mažiau. Laikau tai vienu iš svarbiausių savo ateities uždavinių.
Mėgstu juoktis. Tai didžiausią pasitenkinimą suteikiantis dalykas.
Sportuoju gamtoje, leidžiu sau išsikrauti. Pasisemti iš sporto vidinės energijos ir adrenalino, mano manymu, yra labai sveika. Anksčiau daug daugiau kurdavau. Gaila, kad dabar tai liko daugiau antrame plane. Visada norėjau lankyti dramos būrelį, tačiau neturėjau tam galimybių. Kai grįžtu namo visada žvejoju. Turime didžiulį tvenkinį. Valtyje praleidžiu valandų valandas, kurios yra skirtos apmąstymams. Tomis akimirkomis aš paskęstu praeities įvykiuose ir bandau nuspėti ateitį, išanalizuoju priimtus sprendimus ir išgyventus įvykius.
Kaip manai, koks jutimas arba pojūtis yra svarbiausias: skonis, rega, lytėjimas?
Būtų sunku išgyventi neturint kurio nors iš minėtųjų pojūčių, tačiau keista, kad nepaminėjai uoslės, nes man ji – pati svarbiausia. Daugybę dalykų atskiriu pagal kvapą: žmones, maistą, daiktus, net metų laikus. Kvapas man yra tarsi užkoduota informaciją apie vieną ar kitą gyvenimo įvykį.
Kaip tau tokia ateities vizija: nauja vyšnių rūšis sėkmingai atrasta. Kaip manai, tai realu?
Realu. Visa tai yra pasiekiama, tačiau nežinia, kiek laiko šis procesas pareikalaus. Man patinka mintis: „Žmogus, kuris neklydo, niekada nebandė padaryti ką nors naujo.“
Galbūt prie tavo minėtosios ateities vizijos bus parašytas ir mano vardas…
