Adelė Samuolienė
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.