amerika
Nauji radiniai, naujos teorijos ir genetiniai atradimai radikaliai keičia supratimą apie pirmuosius amerikiečius. Ką slepia iki šiol neatskleista žmonių apsigyvenimo Amerikoje paslaptis ir tai, kaip atrodė ir kokie buvo pirmieji amerikiečiai, pasakojama žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.
Bruce’as Gildenas – gatvės fotografas iš Niujorko, kurį traukia marginalinė šalies pusė. Prostitutės, benamiai, kriminaliniai nusikaltėliai ir kiti šio sluoksnio veikėjai tampa jo nuotraukų subjektais.
Politinė satyra ir juodas humoras susipina patriotinės amerikiečių dainos pavadinimu pakrikštytame filme „God bless America“ (liet. Dieve palaimink Ameriką / 2011 m.).
Šimtai amerikiečių plūsta į Naująjį Džersį savo akimis pamatyti medžio kamiene susiformavusios Mergelės Marijos atvaizdo, rašo Dailymail.co.uk.
Mūsų taip mėgiami džinsai atsirado praktiškumo sumetimais ir visą šimtmetį tebuvo paprastu aukso ieškotojų, angliakasių ir kitų darbininkų rūbu, kol galiausiai jie tapo mada, o šiuo metu – jau ir nepakeičiama klasika.
Dabar džinsus dėvi tiek maži, tiek dideli, tiek paprasti mirtingieji, tiek ir Holivudo žvaigždės. Taigi, niekas nesutiks ginčytis – Levis Straussas, išrasdamas džinsus, įnešė svarų indėlį į šiuolaikinės mados pasaulį.
Džinsų istorijos pradžia
Džinsų istorija prasidėjo prieš pusantro šimto metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai jaunas žydų emigrantas Levis Straussas įkūrė savo kelnių siuvimo įmonę. Tik atvykęs į Kaliforniją 24-erių L. Straussas net neturėjo minties užsiimti kelnių siuvimu – jis tikėjosi prekiauti audiniu, skirtu dengti palapinėms ir vežimams. Tačiau kartą gatvėje jis sutiko vieną aukso ieškotoją, kuris jam pasakė, jog aukso ieškotojams nereikalingi jo audiniai, jiems reikalingos kelnės. Taigi, Levis verslas pasisuko kiek netikėta linkme – jis pradėjo siūti kelnes.
Iš pradžių vaikino siuvamos kelnės priminė kombinezoną – jos buvo aukštu liemeniu, iš nugaros suveržiamos dirželiu su sagtimi. Apačioje kelnės taip pat susiverždavo dirželiais – toks modelis buvo siuvamas todėl, kad kelnes būtų patogu susikišti į kaubojiškus batus. Iš pradžių rūbas buvo gaminamos iš paprasčiausios tvirtos, rudos spalvos brezentinės medžiagos. Kai jaunasis siuvėjas išbaigė palapinių brezento atsargas, aukso ieškotojų kelnėms siūti pradėjo naudoti naują, gana storą ir patvarų saržos audinį, kuris buvo gabenamas į Ameriką iš de Nimeso (Prancūzija). Taip atsirado pavadinimas „Denim“, simbolizuojantis tvirtus, geros kokybės džinsus. Dar po kelių dešimtmečių, 1874 metais gegužės 20-ąją – buvo išleista pirmoji mėlynų džinsų partija. Kadangi šioms kelnėms skirtas audinys buvo gabenamas iš Italijos miesto Genujos, ant audinio siuntos dėžių buvo „Genes“ antspaudai, amerikiečiai juos skaitydavo „džins“.
Pradėjus kelnes siūti iš džinso, audiniui reikėjo suteikti spalvą, todėl imti naudoti indigo dažai – tuo metu buvę vienais pigiausių. Laikui bėgant, mėlyna tapo tradicine džinsų spalva. Indigas – tai vienas seniausių žinomų istorijoje dažas, išgaunamas iš indigo medžio lapų. Šiuo metu naudojami sintetiniai indigo dažai. Spalva gali būti netolygiai šviesi – tai priklauso nuo apdorojimo. Pavyzdžiui, tamsiai mėlyna spalva išgaunama gamykloje skalbiant kelnes vieną kartą, naudojant tik minkštiklius. Mėlyna su šviesiais patrynimais reiškia, kad šis denimas šveistas šepečiais. Šviesiai mėlyna spalva – džinsai skalbti kartu su pemzos gabaliukais arba su enzimais. Žydrai spalvai išgauti denimas skalbiamas balinamosiomis priemonėmis.
Pradžioje – vien tik darbininkų drabužis
Džinsai ėmė staigiai populiarėti – juos pamėgo fermeriai, darbininkai ir žemkasiai. Išpopuliarėjusius džinsus pradėjo nešioti ir kaubojai. Jiems specialiai sukurtas 501-asis modelis dar ir dabar simbolizuoja nežabotą Laukinių Vakarų dvasią. Šio modelio džinsinės kelnės turėjo žemą liemenį, be to, kelnių kišenės buvo tvirtinamos varinėmis kniedėmis. Pastarosios buvo Jakobo Daviso – dar vieno žydo, emigravusio į JAV iš Rygos, sumanymas. Kartą jo pažįstamas pasiskundė, kad kelnių kišenės neatlaiko į jas dedamų grynuolių svorio. Padėdamas draugui, Jakobas Davisas jo kelnių kišenes sutvirtino kniedėmis, kurias jis naudojo arklių gūnioms gaminti. Netrukus Latvijos žydo išradimas susilaukė didžiulio susidomėjimo ir paklausos, tačiau pritrūkęs 68 dolerių užpatentuoti savo idėją, Jakobas Davisas pasiūlė Leviui–Straussui bendradarbiauti. Šiam sutikus, buvo įsteigta bendra kompanija „Levi–Strauss & Co“. Taip buvo pradėta masinė džinsų gamyba.
Ir nors pradžioje „Levis“ džinsai buvo skirti tik darbininkų sluoksniui, ilgainiui jie išpopuliarėjo ir tapo turtingo bei kilmingo amerikiečio vyro atributu. Šiek tiek vėliau džinsus ėmė nešioti ir amerikietės moterys. Po II-ojo Pasaulinio karo „Levis“ džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.
1886 metais sukurta „Levi–Strauss & Co“ firminė odinė etiketė, vaizduojanti du žirgus, mėginančius perplėšti džinsus. Ji nepakito iki šiol ir yra laikoma Levis džinsų kokybiškumo ženklu ir garantu. Nuo pat pirmųjų modelių nepakito ir kišenių skaičius. Tiek seniau, tiek dabar Levis džinsai turi penkias kišenes – tris iš priekio ir dvi užpakalyje.
Neišvengta konkurentų
Kaip ir kiekviename versle, L. Straussas labai greitai įgijo rimtų konkurentų. 1889 m. savo veiklą pradėjo džinsų firma „Lee“. Netruko praeiti nė 30 metų, kai 1926 m. „Lee“ padarė tikrą revoliuciją džinsų pasaulyje – jie pirmieji į džinsus pradėjo siūti užtrauktukus. Beje, „Lee“ kompanija pirmoji pradėjo siūti moters figūrai sukirptus džinsus. Netrukus po šio išradimo džinsai užkariavo ir Europą – 1932 m. Vokietijoje buvo įkurta kompanija „Mustang“. 1947 m. didžiausia darbo drabužių JAV gamintoja „Blue Bell“ sukūrė naują modelį – „Wrangler“. Šie džinsai su labai giliomis kišenėmis priekyje ir aukštomis kišenėmis užpakalyje buvo skirti specialiai kaubojams
Dar šiek tiek įdomybių
1947-aisiais viena varginga amerikietė šiukšlynu paverstoje šachtoje netoli San Francisko rado iki skylių nutrintus džinsus. Moteris rūpestingai juos sutvarkė ir pradėjo nešioti. Vėliau visai atsitiktinai paaiškėjo, jog tai buvo tikra vertybė – kompanija „Levi’s & Co“ pagamino juos apie 1890-uosius metus. Dabar šie džinsai, iki siūlių ištirti ir aprašyti, saugomi viename iš kompanijos muziejaus stendų.
Lietuvoje – ilgai deficitas
Į Lietuvą džinsai atkeliavo tik 7-ajame dešimtmetyje – kam iš už Atlanto atsiuntė giminės, o kam nusišypsojo didžiulė laimė turėti artimųjų, plaukiojančių laivais po visą kapitalistinį pasaulį. Sovietų Sąjungoje šį drabužį įsigyti buvo labai sunku, parduotuvėse jis pasirodė tik 80-aisiais ar netgi vėliau. Jaunuolis, panoręs įsigyti madingus, laisve ir kapitalizmu kvepiančius džinsus, nepagailėdavo šimto, o kartais net dviejų šimtų rublių – mėnesio ar dviejų mėnesių uždarbio. Dabar tai prilygtų maždaug dviems tūkstančiams litų. Tad kodėl jaunimas taip troško džinsų? Šis drabužis buvo kur kas daugiau nei tik kelnės. Džinsai tuomet simbolizavo laisvą vakarietišką gyvenimą. Tiesa, vėliau atsirado ir lietuviškų džinsų, kurie kainavo triskart pigiau, tačiau nedžiugino savo kokybe – buvo labai ploni ir po mėnesio suplyšdavo. Visai kas kita iš už plačiojo Atlanto atkeliavę „Levis“ ar „Wrangler“ – jų savininkas galėjo didžiuotis ne tik firmine etikete, bet ir pasigirti neįtikėtina kokybe. Dažnas šias kelnes nešiojo bent penketą metų, o tada dar perleido dėvėti savo vaikams. Be to, džinsai buvo tokie trokštami ir madingi, jog su jais net buvo galima eiti į vestuves.
Parengė Ieva Varkojytė
Alina Orlova ne viename koncerte yra pasakojusi apie Vilniaus gatvėse dažnai sutinkamą personažą – kunigaikštį Vilgaudą, garsiai dainuojantį firminę savo dainelę „Amerika, Amerika“. Taip dainininkė mėgsta pristatyti savo antrojo albumo dainą „Amerika“. Artimiausiu metu „Amerikos“ bei kitų senų ir naujų dienų Alina pakvies pasiklausyti pirmame šiais metais koncerte po atviru dangumi – birželio 15 d. (trečiadienį) Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje (Vasaros terasoje).
Šią savaitę dainininkė pristato ir „Amerikai“ specialiai sukurtą video istoriją. Video „Amerika“ veiksmo vieta – Vilniaus Kirtimų čigonų taboras. Tik čia nepamatysime jokių visuomenės sukurtų ir gajų stereotipų apie taboro gyvenimą. Vaizdo istorijoje – vasara ir ja besidžiaugiantys vaikai:
http://www.youtube.com/watch?v=O1Qu7-pO5b8
Kartu su video menininkų komanda nufilmuotos video istorijos kiekvienai antrojo Alinos albumo „Mutabor“ dainai. „Tai ne visai video klipai, tai istorijos, sukurtos Alinos koncertams“, – patikslino vienas video režisierių Rudolfas Levulis. Kiekvienoje istorijoje užfiksuoti skirtingų žmonių kasdienybės momentai. Dailiojo plaukimo treniruotė, šokiai kam per 30, vaikų darželio koncertas, senelių namų gyventojai – visi susitinka Alinos Orlovos dainų video iliustracijose. „Aš patarčiau šiuos klipus žiūrėti kartu, tada galima pajausti tą įvairovę ir nuotaiką – tiek muzikos, tiek vaizdų“, – įsitikinęs R. Levulis.
Norinčiųjų įsigyti namus ar didesnį automobilį netrūko. Vartojimo išlaidos sudarė daugiau nei 70 procentų visų ekonominių operacijų. Amerikiečiai ėmė leisti vis daugiau, pamiršdami taupymą. Ekonominį sąstingį ar mažėjantį darbo užmokestį jie kompensavo galimybe skolintis mažesnėmis palūkanomis.
Skolų gniaužtuose
R.Reaganui paskyrus A.Greenspaną rūpintis federaliniais rezervais prasidėjo nauja era. Lyginant 2001 m. lapkritį ir 2004 m. lapkritį, palūkanų norma sumažėjo 2 procentais, nors ekonomika paaugo 2,8 procentais. Žemos palūkanų normos žmones atvedė į vertybinių popierių biržą, pirkėjai kėlė akcijų vertę, kartu jas brangindami. Susidaręs įspūdis, esą vartotojai turėjo daugiau grynųjų pajamų, buvo apgaulingas.
Robertas Reichas išsamiai išnagrinėtas finansinio kracho priežastis pateikė knygoje „Aftershock: The Next Economy and America’s Future“ (2010 m.), kurioje jis analizuoja JAV gyventojų bruožus, situaciją pernelyg supaprastindamas: „Jei mano kaimynas turi daugiau, ir aš noriu daugiau. Ir gaunu tai, ko noriu, nes aš amerikietis“. Esą žmonių prigimtis yra trokšti to, ką turi kiti, bet tikra problema yra tai, kad žmonės neuždirba pakankamai pinigų, o JAV turtai sukoncentruoti mažoje pasiturinčiųjų klasėje.
Krizė nepakenčia kompromisų, ypač šiandien, kai šaliai gresia „visiška audra“ (perfect storm). Turtuoliai ir toliau turtėja, sudarydami vos 0,1 procentą visų pajamas gaunančių darbuotojų, jie uždirba daugiau negu kiti 120 milijonai žmonių. Turtuoliai, R.Reicho teigimu, bando papirkti rinkimus. Tuo tarpu vyriausybė nepadeda vargšams, teigdama „nėra jokių pinigų, kuriuos jums skirtume“.
„Tai izoliacionizmo, natyvizmo ir ksenofobijos protrūkis“, – teigia R.Reichas, nurodydamas į priešiškumą imigrantų kryptimi, kaltinimus Kinijai ir augantį skepticizmą užsienio prekybos atžvilgiu.
Kai 1995 metais įsismarkavęs „IT burbulas“ ( dot-com bubble) vertybinių popierių biržoje tūkstantmečio sandūroje netikėtai subliuško, NASDAQ (National Association of Securities Dealers Automated Quotations) akcijų indeksas krito 78 procentais. Investitoriai iš akcijų savo pinigus nukreipė į nekilnojamąjį turtą. Vertybinių popierių biržos burbulas virto nekilnojamojo turto burbulu, kuris tęsėsi 2001-2006 m.
„Paskutiniajame dešimtmetyje JAV ekonomika prarado varomąją jėgą“, – teigia Edmundas Phelpsas, 2006 m. gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Esą tai buvo akivaizdu, nes nuo šio tūkstantmečio pradžios nesukurta naujų darbo vietų, todėl JAV ekonomika patyrė struktūrinius pokyčius. Kompanijos siekė greitai ir lengvai užsidirbti investuodamos, mažino darbo jėgą. Nuo 2000-ųjų panaikinta beveik 6 milijonai darbo vietų. Šiandien vos 9 procentai amerikiečių dirba gamybos pramonėje – vos pusė 1985 m. rodiklio.
„Amerika turi pasikeisti, – teigia B. Obamos patarėjas ekonomikos klausimais Paulas Volckeris. – Mums reikia mažiau finansinių inžinierių ir daugiau tikrų inžinierių, tokių kaip mechanikos inžinieriai“. Esą JAV turi atstatyti pramonės sektorių. „Nuo Antrojo pasaulinio karo darbo vietų augimas neatsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo, ir siekė 10-20 procentų per dešimtmetį. Tvirtai tikėta, kad taip turi tęstis ir toliau. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius padidėjo 25 mln., tačiau nebuvo naujų darbo vietų, arba bent jau nebuvo jų sukurta. Visgi, 100 000 naujų darbo vietų buvo sukurtos aptarnauti norinčius įsidarbinti.
Kai A. Greenspanas pasitraukė iš biuro Vašingtone 2006 m. pradžioje, šalis jau skendėjo skolose. Du karai – Irake ir Afganistane – jau buvo atsiėję 1 trilijoną dolerių. Valstybės skola ir toliau augo, nuo 57 procentų BVP 2000 m. iki 83 proc. 2009 m., kai pareigas pradėjo eiti prezidentas B. Obama. Dabartinė nacionalinė skola siekia 13,8 trilijono dolerių arba 94,3 proc. BVP. Po dvejų metų ji bus didesnė nei 100 procentų BVP.
Nedarbo lygis JAV siekia apie 10 proc. Tačiau neregistruotų bedarbių vis daugėja, tad realūs skaičiai artimesni 20 proc. Pirmą kartą nuo Didžiosios depresijos (Great Depression) 1929–1933 metais, amerikiečiai susidūrė su ilgalaikiu nedarbu.
Kaltos viršūnėlės
Ribotos socialinės sankibos koncepcijos žlugimas žvelgiant iš Europos šalių perspektyvos galėtų turėti nenumatytų pasekmių. Kaip bendrai gerovei susitelkusi visuomenė gali maniakiškai baimintis, kad bet koks socialinis mąstymas yra socialistinis? Vien rusėjo mėnesį JAV ekonomika neteko beveik 100 000 darbo vietų.
Dineshas D’Souza, tuometinis R. Reigano patarėjas ir dabartinis Niujorko Karališkojo koledžo (King’s College) prezidentas, parašė bestselerį apie prezidentą „The Roots of Obama’s Rage“. Esą JAV buvo reikalingas toks ramus prezidentas kaip B. Obama, žmogus, kuris valdo taip dialektiškai ir didaktiškai, kuris praleidžia tiek daug laiko klausydamasis, apsvarstydamas galimybes ir ramiai priimantis sprendimus. Prezidentas turi tam tikrų problemų, įskaitant paveldėtas iš savo pirmtakų.
„Sukviestinė arbatėlė“ (Tea party) – tai grupė protestuojančių baltųjų, susierzinusių vyresnių rinkėjų, tvirtinančių, kad jie nori buvusios šalies. Kanalo „Fox News“ laidos vedėjas Glennas Beckas lygina B.Obamą su diktatoriumi Adolfu Hitleriu.
D’Souza rašo, kad JAV šiandien valdo vaiduoklis. Esą labai daug žmonių mano, kad B.Obama negimė Jungtinėse Valstijose ir yra musulmonas. Žmonės negali su juo tapatintis, nes jis netiki amerikietiška svajone.
Dabar JAV akcentuojami kiti klausimai – homoseksualizmas, meksikiečiai, Demokratų lyderė Nancy Patricia D’Alesandro Pelosi, sveikatos priežiūros reforma ir B.Obama. Dalis šalies net neieško galimų sprendimų į tokius skaudulius kaip skolos, nedarbas ir rimti finansiniai trūkumai. Tai per daug pavojinga.
Politologas iš Vokietijos, dėstytojaujantis Honolulu, (Havajai), Manfredas Henningsenas susidariusią situaciją įvardina „politiniu ir ekonominiu paralyžiumi“. Esą viena iš krizės priežasčių yra tai, kad amerikietiška svajonė, tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu iš tikrųjų tebuvo fikcija. „Ši visuomenė niekada nebuvo stabili. Ji visada buvo nepakankamai socialiai išvystyta, ir visi, kurie pasakoja apie senus gerus laikus. šiandien yra pamiršę rasistines Amerikos skriaudas“. Esą tokie maištininkai kaip Glennas Beckas yra „nacionalistai, rasistai ir proto-fašistai“, kurie pasinaudojo ekonomine padėtimi, beveik kaip dešinieji inteligentai Veimaro Respublikoje.
„Institucinis idiotizmas“ – dar viena JAV problema. Esą tai ypač akivaizdu šalyje, kurioje svarbiausias įstatymų leidybos organas Senatas tapo panašus į karaliaus teismą, kuriame šimtmečiais niekas nevyksta. Kiekviena valstija renka po du senatorius – tiek 540 000 gyventojų turintis Vajomingas, tiek ir Kalifornija su 37 milijonais gyventojų. Jei pakankamai senatorių iš mažesnių valstijų susivienija, jie gali blokuoti viską, o tai jie ir daro. Senatas nėra klubas, kuriame nariai kalbasi vienas su kitu. Obstrukcija, būdas blokuoti įstatymus per nuolatinius debatus, buvo išimtimi praeityje, bet šiandien tai jau taisyklė. Respublikonai jau panaudojo obstrukcijos galimybe atmesdami daugiau nei 100 prezidento B.Obamos pasiūlymų.
Doleris pražūdys pasaulį?
Struktūrinių reformų planai teisingi, tačiau problema esą yra tai, kad esminės reformos užima daug laiko. Vienintelis kelias išeiti iš krizės veda per pinigų politiką. Jungtinėms Valstijoms tai būtų patogi išeitis iš skolų krizės, bet tai rizikinga ir JAV ir viso pasaulio ekonomikai. Tai gali sukelti procesus, kurie taptų nekontroliuojami.
Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas įspėja apie likvidumo padarinius. Esą JAV ekonomikai neigiamų padarinių tai nesukeltų, tačiau likusiame pasaulyje įsivyrautų chaosas. Daugiau pinigų reikštų sumažėjusią dolerio vertę lyginant su kitomis valiutomis. Tai leistų pigiau eksportuoti ir brangiau importuoti, tad JAV ekonomika taptų konkurencingesnė. Kas atsitiks, jei pasaulis praras pasitikėjimą rezervine valiuta? Atsivers dar viena bedugnė?
2010 m. pradžioje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė centriniams bankams infliaciją padidinti iki 4 proc. Niekas nežino, kaip šis eksperimentas pasibaigs.
Johnas Makinas iš Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) teigia: „Mes turime gražių minčių, bet neturėdami daugiametės patirties, negalime patikrinti ar tai veiksminga“.
R. Reicho teigimu, šiuo metu gerų idėjų būti negali. Esą pinigų padidinimas tik iššauktų kitą akcijų rinkos burbulą, nes kompanijos, bankai ir draudimo fondai jau ieško kitos galimos „aukso gyslos“.
Finansų ekspertas Timas Adamsas nurodo, kad nėra jokios alternatyvos. „Niekam šiuo metu nereikia dar vieno stimulų paketo. Užsienyje to niekas entuziastingai nesutiks. Europiečiams veikiausiai pirmiesiems tektų koreguoti išlaidų dalį, nes eurui sustiprėjus išaugtų eksporto kaštai. Infliacijos plitimas aprėptų visą pasaulį, suduodamas smūgį ir Vokietijos ekomonikai.
Kinija taip pat neapsidžiaugtų, kadangi jų valiuta susieta su doleriu, taip juanį palaikant dirtinai žemame lygyje, dėl ko pasaulyje kiniškos prekės išlieka pigios ir paklausios. Iki šiol veikė savotiškas abiejų valstybių susitarimas: JAV iš Kinijos pirkto pigias prekes. Tuo tarpu kinai investavo į dolerius, uždirbdami iš Amerikos iždo obligacijų. Tai leido amerikiečiams gyventi ne pagal išgales, o Kinijai – palaikyti dirbtinai „pigią“ valiutą. Tačiau JAV prekybos balansas tapo per didelis, o dolerių rezervai Kinijoje išaugo iki 2 trilijonų dolerių. Jei JAV į apyvartą paleistų per daug pinigų, šiems rezervams kiltų rimtas pavojus. Pekinas, kuris Niujorką laiko partneriu, baiminasi, kad gali prarasti pasaulinį konkurencingumą. Dabar JAV norėtų perskaičiuoti juanio kursą, o jei prireiktų, nustatyti importo muitus prekėms iš Kinijos. Tačiau tai privestų prie prekybos karo ir nuosmukio visame pasaulyje.
„Konkurencingumas vyksta tarp kompanijų, o ne užsienio valiutos rinkose“, – nurodo Vokietijos centrinio banko pirmininkas Axelas Weberis. – Valiutų kursas turi atspindėti šalies pagrindinius ekonomikos rodiklius“.
Pajutusi pavojų Europa, Kinija ir Japonija gali atremti dolerio nuvertėjimą dirbtinai nuvertindama savo valiutas, kurios taptų nauju kovos įrankiu.
„Mūsų valiuta – jūsų problema“ – kadaise JAV Finansų ministro Johno Connally ištarta frazė įgyja naują reikšmę. Valiutų karą pralaimėtų visi, o labiausiai europiečiai. Jeigu Europos centrinis bankas (ECB) liktų nuošalyje, euro vertė labai greitai pakiltų. Vokietijos produktai pabrangtų visame pasaulyje. Jei ECB prezidentas Jeanas-Claude Trichetas ir jo bendražygiai Frankfurto Eurobokšte „sugrotų devalvacijos orkestre“ sumažindami euro vertę, kainų stabilumui Europoje kiltų pavojus. Viena didžiausių pralaimėtojų ir vėl būtų Vokietija, šiuo metu antra pasaulyje pagal eksporto lygį.
Visgi, JAV nėra tokia galinga, kad pasauliui įbruktų pavojingas idėjas. Beveik 45 milijonai amerikiečių laikomi vargšais, 4 milijonai gyvena žemiau skurdo ribos. Žemės ūkio departamentas įspėja apie augantį „maisto pavojų“ (food insecurity). Ketvirtadaliui visų vaikų JAV vyriausybė skiria maisto talonus.
Jungtinės Amerikos Valstijos ilgai laikytos neišsenkančių galimybių šalimi. Tačiau dabar amerikietiška svajonė daugeliui tapo košmaru. JAV pagaliau suvokė, kokia trapi yra sėkmė ir kokia karti realybė. Jei supervalstybė negali rasti išeities iš krizės, bus sunku atsikvėpti viso pasaulio ekonomikai.
Kupini pesimizmo
JAV 2010 metais – sutrikusi ir išsigandusi šalis. Didžiosios kompanijos – vis dar pasaulinio lygio, tačiau dabar „Apple“ ir „Coca-Cola“, „Google“ ir „Microsoft“ investuoja į Aziją, kur pigi darbo jėga, rinka dar tik auga.
Kone pusė, 47 procentų amerikiečių jau netiki, kad amerikietiška svajonė vis dar reali. JAV, visada gyvenusi šiek tiek paranojiškomis nuotaikomis, dabar „praturtėjo“ nusivylimo, beviltiškumo ir pesimizmo nuotaikomis. Amerikiečiai visada tikėjo šalies sugebėjimu atsinaujinti, esą „prabudimas“ įmanomas bet kuriuo metu. Dabar 63 procentų amerikiečių netiki, kad jie galės išlaikyti dabartinį gyvenimo lygį.
Jei JAV toliau „grims“, tai turės įtakos globaliai ekonomikai ir pasaulinei politinei tvarkai. Ne kartą atsitiesti sugebėjusi šalis netiki, kad ir šį kartą jos laukia laiminga pabaiga. Mokesčių ir investicijų srityje vyrauja netvarka, nes 16 000 puslapių apimties Mokesčių kodeksas turi per daug spragų, o bendro solidarumo principas dalies amerikiečių galvose jau nedominuoja. Politinė sistema, kamuojama lobizmo ir visiškos neapykantos, jau neįgali pasiekti sprendimų nuoseklumo ar greitumo.
Keistai neracionali reakcija į orumo praradimą pirmiausia išsiskiria įniršiu. Žymi visuomenės dalis tiesiog nori grįžti į tariamai idilišką praeitį. Jie nerodo beveik jokių pastangų, ir smerkia sumanumą ir protą kaip elitinį ir neamerikietišką. Tarsi žmonės, medžiojantys lokius, galėtų rimtai tikėtis pirmauti pasaulyje. Demagogai išjudino neapykantą ir įniršį per televizijas. Ši amerikiečių dalis, vyraujanti daugumoje valstijų, neišmano globalizacijos ir tarptautinės darbo rinkos, nesiima nieko, tik rėkia. Jie nekenčia visko, kas nauja ir svetima.
Florida – kelias į niekur
„Obels žiedų kelias“ (Apple Blossom Drive) – dangaus žydrynės akligatvis pietvakarių Floridoje. Klimatas švelnus, tinkamas besigydantiems nuo artrito ir reumato. Ši Floridos gatvė turėjo būti tik viena maža JAV didybės dalis – vieta, kur asmeninės svajonės tapdavo didingos Amerikos istorijos dalimi.
Bet keleto dalykų trūksta. Žmonių ir namų. Brėžiniai paruošti, bet namų pamatai dar net nesupilti. „Apple Blossom Drive“, esantis Fort Myerso priemiestyje, yra kelias į niekur. Pensininkai, ištisus metus dirbę Mičigano gamykloje ar biure Niujorke, čia neatvyks. Tvarkingos gatvės ir išpuoselėta žaluma vis labiau panašėja pramonės griuvėsius Detroite.
7-ame XX a. dešimtmetyje jau du trečdaliai amerikiečių gyveno nuosavuose namuose. Siekta dar didinti tą skaičių. Pramonė ir bankai ėmėsi manipuliavimo tam, kad valdžia skatintų būsto pirkimą subsidijomis ir mokesčių lengvatomis, siekusiomis apie 100 milijardų JAV dolerių (72 milijardai eurų) per metus. Sklypų ir pastatų supirkėjai nusitaikė į švelnaus klimato valstijas – Kaliforniją ir Floridą. Lehigh Acrese, Fort Myerso priemiestyje Floridoje, tuomet buvo 15 000 namų, 2007-iais jų „pridyjo“ iki 28 000.
„Tai buvo beprotiška“, – sako Axelas Jakobeitas, Vokietijoje gimęs amerikietis, nekilnojamojo turto agentas ir investuotojas pietvakarių Floridoje. Kiekvienas spekuliavo nekilnojamu turtu, įskaitant sekretores, kontorų darbuotojus ir žmones, kurių pajamos per metus siekė 50 000 dolerių, o skolos siekė iki 1 milijono dolerių, mat jie pirkdavo ir parduodavo keletą būstų tuo pačiu metu. Viskas buvo gerai, kol jie nesiėmė šios veiklos.
Kadangi kainos krito, 11 milijonų būsto savininkų prasiskolino bankams daugiau, negu verta jų nuosavybė. Namai, kurie prieš 2 metus buvo pastatyti už 120 000 dolerių ir iki šiol nebuvo apgyvendinti, dabar nuvertėjo iki 80 000. Nedarbo lygis Floridoje išaugęs 12 procentų. Žmonės bėga, palikdami viską – ne tik svajones, bet ir baldus, raktus, o svarbiausia – skolas. Kiti pasiima viską – nuo tualetų iki kabelių.
Florida laikyta svajonių, vilčių išsipildymu, amerikiečių rojumi žemėje. Jau kelis dešimtmečius į valstiją kasmet persikeldavo nuo 200 000 iki 400 000 žmonių. Gyventojų vis daugėjo ir daugėjo – nekilnojamojo turto kainos augo, o tie, kurie ten jau buvo įsitvirtinę, svajojo apie didesnius namus ir net dar gražesnę ateitį.
Žmonės palieka šią valstiją. 2009 metais gyventojų populiacija sumažėjo iki 58 000. Dalis viduriniosios klasės, kažkada planavusios auksinius gyvenimo metus praleisti po palmėmis, dabar išsirikiavę eilėje prie sriubos. Floridos Pietvakarių pakrantės Lee rajone gyvena 80 000 žmonių, kuriems galą su galu sudurti būtini valdžios skiriami maisto talonai. Tokių – keturis kartus daugiau nei 2006 metais. Nedarbo lygis smarkiai išaugęs, ir tikėtis sugrįžtančios amerikietiškos svajonės tiesiog naivu.
Amerikiečiai dešimtmečius gyveno už finansinių galimybių ribos, visiškai ignoruodami galimą riziką. Nesustabdomai didėjantis mobilumas virto pasaulietine JAV religija. Svajonė buvo JAV varomoji jėga. Su Floridos, Holivudo ir „Goldman Sachs“ turtuolių pagalba į šalį pritraukta milijonai imigrantų.
Amerikiečiai ima suprasti, kad gyvenime gali būti ir nusivylimo apraiškų. Įsitikinimas, kad vertybiniai popieriai ir akcijų kursai tik kils, virto neįtikima fantazija. Manyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į nuosavus namuose, vėliau – į didesnius namus, antrą automobilį, o kažkada – ir į jachtą. Visa tai bliūkšta.
Svajonė – bliuškęs burbulas?
Amerikietiška svajonė – nieko daugiau, tik asmeninė nuosavybė, fetišas, kurį politikai, kultūra ir žiniasklaida garbino ir išpūtė nuo XX-ojo amžiaus pradžios. 32-asis JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, valdęs 1933–1945 metais, kartą yra pasakęs, kad namų savininkų šalis taps „nenugalima“. „Nuosavas būstas yra amerikietiškos svajonės pagrindas“, – tai ankstesnio prezidento George W. Busho (2001-2009) žodžiai. Paskutinis XX a. prezidentas Billas Clintonas (1993–2001) teigė, kad vienas iš svarbiausių jo prezidentavimo tikslų – 8 milijonai naujų būsto savininkų.
„Tikėjausi, kad amerikiečiai pakeis savo mąstymą, taps atsakingesni ir išleis tiek, kiek uždirba“, – teigia A. Jakobeitas.
„Politinės galvos“, Čikagos universiteto dėstytojo Raghuramo Rajano teigimu, sąmoningai pasirūpino, kad socialiai ir ekonomiškai žemiausią padėtį visuomenėje užimantys gyventojai būtų aprūpinti paskolomis su žemomis palūkanomis, kad jie pamirštų, jog pajamos „stagnuoja“. Esą gauti kreditą buvo lengva, o kai namų kainos pakilo, jie jautėsi turtingi, skolinosi ir leido daugiau. „Duonos ir žaidimų“ – šį metodą, pašnekovo teigimu, tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems taikyti buvo lengviau nei investuoti į išsilavinimą ar sveikatos apsaugą.
Ekonomistų teigimu, kai valstybės skola pasiekia 90 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP), šalis rimtai sunegaluoja. Žmonės prarado tikėjimą geresne ateitimi, stabdomos investicijos į kapitalą, vartotojai liaunasi pirkti, ir visa ekonomika stagnuoja. JAV tai pasireiškė antrąjį šių metų ketvirtį.
1987 – 2006 metais Federalinei rezervų sistemai vadovavęs Alanas Greenspanas dabar primygtinai siūlo apriboti skolinimąsi. Jo valdymo metu ekonomika atsikratė valstybinio reguliavimo, kompanijos valstybę ėmė laikyti ne partnere, bet priešininke. Laikai, kai mokesčiai pastoviai mažėjo, vertybinių popierių biržoje virė gyvenimas, ekonomikos liberalų vadinamas „išlaisvinimo era“. A.Greenspanui būnant valdžioje JAV išgyveno didžiausią ekonominį pakilimą istorijoje. Tai buvo ekonominis, politinis ir socialinis triumfas prieš socialistinį modelį. Per šį laikotarpį JAV BVP padvigubėjo. Išliko vienintelė problema – tai nebuvo tikra ir tvirta, o tik kurstoma per dideliu apsimetinėjimu ir naivumu apie nesibaigiantį augimą.
Kai A. Greenspanas atvyko į Vašingtoną 1967 m. kaip Richardo Nixono kampanijos patarėjas, vis dar gyvavo senasis „Naujasis kursas“ (New Deal). Rinką kontroliavo tokios didžiosios kompanijos kaip „General Motors“, „General Electric“ ir ITT. A.Greenspanas jautė, kad senoji tvarka per rami. Jis rėmėsi emigrantės iš Rusijos patirtimi. Tai Ayn Rand (Alisa Zinovyevna Rosenbaum), filosofė, rašiusi apie kolektyvizmo blogybes. „Tai, ką ji darė, turėjo priversti mane galvoti, kad kapitalizmas nėra vien efektyvus ir praktiškas, bet tuo pat metu jis ir moralinis“, – teigė A. Greenspanas.
Ronaldas Reaganas, tuomet dar tik augantis politikas iš Kalifornijos, tikėjo, kad vyriausybė nepajėgi išspręsti visų problemų, veikiau ji pati yra problema. Esą žmonės yra pavargę nuo neracionalių valdžios programų ir gerovės sukčių, jie pyksta dėl nuolat kintančių mokesčių, arogantiškų valdininkų ir pareigūnų, galvojančių kad visas žmonijos problemas išspręstų į juos metami pinigai“.
9-ojo dešimtmečio pradžioje konservatoriai pasinaudojo galimybe pertvarkyti šalį. Techninė pažanga įgalino įmones gaminti mažesnį kiekį ekonomiškai efektyviai ir taip patekti į rinkas, kurioje anksčiau dominavo didžiosios korporacijos. R. Reiganas pasinaudojo senosios tvarkos trūkumu išreguliuoti ekonomiką. Jis panaikino valstybės reguliavimą skrydžių, telekomunikacijų, laivybos, bankų ir komercinės aviacijos sritims, sumažino didžiausią mokestinę normą nuo 70 iki 28 proc.
Jungtinės Valstijos tapo radikalia, laisva, drąsiai į priekį einančia šalimi, ar bent tokia save laikė. Eksportuotojai iš viso pasaulio veržėsi į JAV rinką, pirmiausia Japonija, tada Kinija ir Indija. Finansų rinkos reglamentavimo panaikinimas kėlė palūkanas, akcijos virto finansine investicija. Mažmeninės prekybos centras „ Wal-Mart“ tapo didžiausia pasaulyje kompanija, pralenkdamas automobilių gamintoją „General Motors“. Naujosios tvarkos viešpačiu tapo vartotojas. Bankų sektorius per dešimtmetį sugebėjo padvigubinti savo pelną. Prieš krizę JAV kompanijos beveik 40 procentų pelno uždirbdavo finansų sektoriuje.
Ikikriziniu laikotarpiu 40 procentų Harvardo absolventų, įsidarbinusių finansų ir verslo sektoriuose, uždirbdavo tris kartus daugiau už kitose srityse dirbusius bendramokslius. Prekyba šiose srityje tapo pelningesnė už prekių gamybą.
„Yra keletas krizių rūšių, – sako ekonomikos filosofas Dovas Seidmanas. – Gyvenimo pabaigos krizė, karų ir stichinių nelaimių krizė ir gyvenimo būdo krizė“. Esą dabartinė krizė verčia savimi suabejoti ir pakeisti gyvenimo būdą. JAV galybė gali neabejotinai prisidėti prie ateities krizių.
Jis svajoja apie Ameriką, gaminančią būtinus ir pasaulyje konkurencingus produktus, kuriančią darbo vietas naujoms rinkoms, tokioms kaip atsinaujinančių energijos šaltinių aptarnavimas. Jis taip pat svajoja apie sąžiningumo įsivyravimą ir godumo pabaigą. Esą kiekvienas politikas ir verslo vadovas turi suprasti, kad krizės vyksta vis dažniau todėl, kad atskiros šalys yra glaudžiai susijusios su likusiu pasauliu. Amerikietiška svajonė, filosofo teigimu, yra mūsų viduje: „Tai mūsų DNR, mūsų istorija, mūsų mentalitetas. Turime grįžti ten, kur mes kadaise buvome, ir elgtis kaip po Antrojo pasaulinio karo. Dirbkime tam, kad užsidirbtume“.