apžvalga
Jei kai kas žada dar daugiau šviesos ir garso, jam tikrai vertėtų nukeliauti į šį savaitgalį nuostabiame Ežeraičio miške (Varėnos raj.) vykusį muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalį „Yaga Gathering 2014“. Ko jau ko, o šviesų ir garso čia tikrai netrūko. Tiesą sakant, visko buvo kur kas daugiau.
„Ačiū, kad atvažiavote į Lietuvą“, – plakatas su tokiu užrašu vakar puikavosi „Siemens“ arenoje vykusiame legendinės grupės „Aerosmith“ koncerte. Nors grupę „legendine“ galima vadinti ne tik dėl jų įnašo į muzikos istoriją, bet ir dėl gyvavimo laiko, pasirodo, rokeriai gerbėjų turi ne tik tarp solidaus amžiaus klausytojų, bet ir dabartinių moksleivių tarpe. Žinoma, mergaitės pamačiusius grupės lyderį Styveną Tylerį nepuolė į ašaras ir nevaldomą isteriją (na, visgi čia ne Lana del Ray ar Justinas Bieberis), tačiau bendra atmosfera bylojo, jog jo koncertas – vienas tų, kuriuos praleisti būtų tiesiog nepadoru. Netgi tuo atveju, jei nemoki visų dainų atmintinai.
Šeštadienio vakaras menų fabrike „Loftas“. Beissoul ir Einiaus debiutinio albumo „Laikas Paikas“ pristatymo koncertas. Atsirandu čia dar prieš devintą vakaro – oficialią koncerto pradžią. Prie durų jau tradicinė eilė. Tiek daug norinčių ateiti anksčiau ir paklausyti Victoro Diawaros už didžėjaus pulto? Wow, aš sužavėtas.
Ar gali vienoje scenoje tilpti mokslas ir menas, muzika ir šviesa, kosmosas ir gyvi žmonės? Pasirodo – kuo puikiausiai. Tai įrodė visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatatytas spektaklis visai šeimai „Kosmosas+“.
Rašau ne apie filmą, kurį jau mačiau, bet, kurį labai noriu pamatyti. Tai filmas „Pėdsakai“ („Tracks“), kuriame vaidina mano numylėtinė Mia Wasikowska ir sparčiai kylantis aktorius Adamas Driveris.
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Gyvenimas pilnas įvairiausių malonumų ir kiekvienas yra skirtingai artimas individualiems žmonėms. Nuo pat mažumės, kai kalbėjimas nebuvo man lengva užduotis, ką jau kalbėti apie sunkiausių žodžių suvokimą, manyje užsižiebė maža ugnelė stebint spalvotame ekrane judančius personažus, įgarsintus man nesuvokiama kalba.
Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.
Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą „Tėvas Gorijo” visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų
laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius, nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.
Iki Yosi Horikawos pasirodymo ant scenos liko valanda. Nesistebiu, jeigu šią japonišką pavardę girdite pirmą kartą. Kvėpuokite ramiai – tai nėra metų koncertas. Specifinė muzika iš nespecifinės aplinkos. Įdomu? Aš jau pakeliui.