auginiai
Pamiršusi visas negandas ir patirtus skausmus, išsigydžiusi šuns dantų sužalotą kūnelį Armita šiandien guviai ir smalsiai dairosi namų.
Junos prašymą galėčiau pradėti liūdnai. Tokie tikriausiai greičiau sulaukia žmonių reakcijos ir gailesčio. Galėčiau rašyti, kiek skriaudos, išdavystės, šalčio ir ligų jai su sesėmis ir broliais šiame dar neilgame gyvenime teko patirti. Galėčiau, bet nenoriu. Nes negana to, kad ši miela šeimynėlė patyrė tiek, kiek kartais žmogus per visą savo gyvenimą nėra patyręs, jie pilni pozityvo, energijos, gėrio, šilumos ir meilės žmogui.
Marmurytė Luna – vienas nuostabiausių sutvėrimų, kuriuos man teko pažinti. Tai be galo nuostabi, energinga, pozityvi, smalsi ir dar visai jaunutė katytė. Pasipuošusi labai gražiai išmargintu kailiuku. Žiūri į ją ir atrodo, kad prieš akis šokoladinis triufelis padėtas.
Jaunutė, be galo graži ir mylinti žmogų. Priešingai nei daugelis katinų, mėgsta būti ant rankų, svarbu šalia jausti žmogų, jo šilumą ir pasitikėjimą. Šeila šiuo metu negauna pakankamai žmogaus dėmesio, nes gyvena vet. klinikos stacionare. Jai atliktos visos reikiamos procedūros: nukirminimas, kailiuko parazitų naikinimas, sterilizuota jau anksčiau.
Jau žinau, kad aplink mus yra daug, labai daug, gerų Žmonių, tik gal dar nesusitikom, ar skubėdama nepastebėjau, o gal tiesiog prasilenkėm. Tačiau tvirtai žinau, jog jie yra čia, šalia mūsų, tereikia apsidairyti, prieiti, užkalbinti. Dairausi ir tikiu, kad atsilieps Žmogus, kuris žino, jog šalia jaunystės yra senatvė, šalia sveikatos – ligos, šalia laimės – nelaimės, kuris myli ir laimėj ir nelaimėj, pasenus ar susirgus. Labai prašau, nepraeik, pastebėk Tavęs labai laukiančią širdelę.
Mažasis Juosviukas mūsų globoje yra nuo pat gimimo. Nuo pat tada, kai priglausta jo mamytė padovanojo šiam pasauliui keturias trapias gyvybes. Trijulei pasisekė, jie jau džiaugiasi savo namais, šeimininkais ir jų meile. Tik štai Juosviuko kaip niekas nepastebi, taip nepastebi. Mažylis vis žiūri pro langą, kraipo galvytę į vieną pusę, į kitą, vis tikisi pamatyti savo žmogų.
Esu Djukas. Aš nežinau, ką man daryti, kur eiti, į ką kreiptis? Patarkite, prašau! Negaliu priprasti prie gyvenimo gatvėje, niekur nepritampu, iš visur mane veja. Aš nežinau, ką man daryti…
Staiga, tiesiog oda pajaučiu, kad mane kažkas stebi. Aha, matau net aštuonias gintarines sagutes – akutes. Kyšt viena maža galvytė iš už kampo, kyšt kita: pasisuka į kairę, pasižiūri į dešinę, tada vėl stebi mane. Iškart suprantu, kad kažko ieško. Matau, tikrina mažosios, ar ne jų laimė čia apsilankė. Ne mielosios, dar ne jūsų, bet pažadu, kad ir pas jus ji greitai ateis.
Labai daug norėtųsi parašyti šioje istorijoje. Tik kaip nupasakoti tą kraupią parą, kurią ši katytė išgyveno. Ir kaip ji iš viso tą parą išgyveno… Kaip nupasakoti neviltį, skausmą ir jos – smulkutės katytės – pergyventus visus devynerius katės gyvenimus per tą vieną parą.