benamiai
Šioms nuotraukoms daug žodžių nereikia – jos kalba pačios už save. Fotografė Norah Levine sukūrė fotografijų seriją, kurioje užfiksavo benamių žmonių ir jų augintinių santykius. „Turte ir skurde, kol mirtis mus išskirs“, – kažkodėl šiam jautriam projektui, pavadinimu „Lifelines“, labai tinka santuokos įžadai. Tik šiuo atveju, jie dažniausiai byloja tiesą…
Vartodamas narkotikus, vagiliaudamas, gyvendamas gatvėje tikrai retas žmogus patiktų sau toks, koks yra.
Vadinamieji selfiai jau nieko nebestebina: kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats? Bet ar tikrai tai, kas randama žmonių socialinių tinklų profiliuose, nebegali šokiruoti? Pozavimas su asocialiais žmonėmis, mūsų galva, pakankamai svarus įrodymas, kad su technologijų veikiamais pasaulio piliečiais iš tiesų vyksta kažkas baisaus.
Dauguma žmonių, pamatę benamį, tiesiog užsimerkia, praeina pro jį, tarsi jo nė nebūtų, ignoruoja šią problemą, tarsi ji pati galėtų išsispręsti. Tačiau gatvės menininkas Michaelis Aaronas Williamsas pasiryžo neleisti tokiems žmonėms nugrimzti į užmarštį ir jaustis neegzistuojančiais.
Benamis, jį pažįstančių žmonių vadinamas Dr. Geebers, per 2,5 metų nuėjo maždaug 11 tūkst. kilometrų Didžiosios Britanijos pakrante ir iš vienos vietos į kitą perkėlė virš 1 tūkst. akmenų. Ne, jis nepamišęs (na, gal šiek tiek), jam tiesiog labai patinka piešti akmeninius paveikslus.
Lee Jeffries savo karjerą pradėjo kaip sporto fotografas, fiksuodamas gražius ir reikšmingus futblo momentus gimtojoje Anglijoje. Visgi visiškai atsitiktinis susitikimas su Londono gatvėse gyvenančia bename jo gyvenimą pakeitė visiems laikams – Lee jį paskyrė žmonių, ne(be)turinčių pilietinių teisių, fotografavimui. Nespalvoti benamių portretai – ne tik charakteringos išvaizdos, bet ir emocijos, vidinio pasaulio atpindžiai.