donorystė
Asmeninio archyvo nuotr. 35 metų Rimantė Ladyšienė – viena iš lietuvių, kuri prieš dvylika metų pasiryžo donuoti savo kaulų čiulpus ir suteikti galimybę pasveikti sunkia kraujo liga sergančiam žmogui, ir, kaip pati sako, pakeisti jo likimą.
Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, šių metų pirmąjį pusmetį organų donorystės ir transplantacijos dauguma rodiklių buvo dar geresni, nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. O juk 2015-ieji buvo neabejotinai sėkmingiausi metai per visą Lietuvos organų donorystės ir transplantacijos istoriją. Tai teikia vilties, kad visuomenė vis labiau linkusi mirusiųjų organus ir audinius paaukoti donorystei, o ne užkasti juos į žemę.
Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, minintis įstaigos veiklos 20-metį, tęsia šiai progai skirtą straipsnių ciklą. Šį kartą – pasakojimas apie 68 metų vilnietį Antaną Sigitą Pečiukaitį, su donoro širdimi krūtinėje gyvenantį jau daugiau kaip 18 metų. Šiuo metu tai yra ilgiausiai Lietuvoje po širdies transplantacijos gyvenantis žmogus.
Nuo studentų, pensininkų, kariškių iki Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės – neatlygintinai duoti kraujo ir „uždirbti“ karmos taškų įkalbinėti nebereikia. O ir Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad kraujo donorai savo gyvenimą gali pailginti 5 metais ir net sustiprinti imunitetą.
Kai 2014 metų kovo 27-ąją Lietuvoje buvo įteisinta galimybė sutikimą donoro kortelei gauti pasirašyti ir elektroniniu būdu, šia galimybe pasinaudojo 3309 žmonės. Iš viso šiuo metu savo pritarimą organų donorystei raštu arba elektroniniu būdu yra pareiškę 22 222 Lietuvos gyventojai.
Žmonėms, apsisprendusiems dėl organų donorystės po mirties, klausimų apie donoro kortelę įprastai nekyla – jie arba pageidauja ją turėti, arba informuoja, kad duomenys turi būti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre, o kortelė jiems nereikalinga. Pageidaujantys ją turėti, nešiojasi ją piniginėje ir nebijo, kad ją kas nors pamatys.
Dauguma žmonių galvoja, jog tapti herojumi gali tik filmuose vaizduojami, išgalvoti personažai, tokie kaip Betmenas, Haris Poteris ar Supermenas. Tačiau tai tik mitas, kadangi tapti tikru superherojumi gali jokių režisierių ar rašytojų suteiktų stebuklingų galių neturintis žmogus.
Prieš dešimt metų marijampolietis Kostas Kynas tapo pirmuoju negiminingu kaulų čiulpų donoru Lietuvoje. Kamieninės K. Kyno kraujodaros ląstelės išsaugojo gyvybę jaunai moteriai, kuriai buvo diagnozuota aplazinė anemija – liga, kuomet kritiškai sutrinka kraujo gamyba. Šiandien ji džiaugiasi puikia sveikata, gražia šeima ir dviem dukrelėmis. Tačiau jei ne sėkmingos donoro paieškos ir suvalkiečio geranoriškumas, istorija galėjo pasibaigti kur kas liūdniau. Tiesa, pats donoras K. Kynas apie savo nuopelnus kalba kukliai ir sako tiesiog padaręs tai, ką privalėtų padaryti kiekvienas žmogus.
26–erių slaugytoja Julija ir 51–erių architektas Darius – skirtingi amžiumi, profesija, šeimos padėtimi, pomėgiais ir daugybe kitų dalykų, tačiau juos sieja vienas dalykas – kraujo donorystė. Reguliariai VUL Santariškių klinikų Kraujo centre apsilankantys pašnekovai neatlygintinai kraujo donavo jau daugiau nei 30 kartų, o apie kraujo donorystę tarsi susitarę kalba it apie savaime suprantamą dalyką, pernelyg nesureikšmindami nei skiriamo laiko, nei atlikto gero darbo.
Širdies nepakankamumu sergantis ir savojo donoro laukiantis klaipėdietis Igoris Kontijevas prisipažįsta: jam optimizmo sunkiausiu momentu įkvėpė gydytoja psichologė, pati jau maždaug šešerius metus gyvenanti su dovanota donoro širdimi. „Po transplantacijos operacijos ši mergina spėjo pabaigti mokslus, o dabar padeda tiems, kurie tokios operacijos dar tik laukia”, – pasakoja Igoris. Donoro širdies laukiančiam ligoniui svarbiausia – moralinė parama žmogaus, jau patyrusio transplantaciją, atgavusio jėgas ir sveikatą.