dovanojamas šuo
Gatvėse vėsus pavasaris…
šalnota žolė – jo patalas…
Šaltas ėdalas nuo žemės…
Oi, sunkus benamio gyvenimas…
Gal kaip tik Tu jau seniai svajoji apie štai tokį draugą namuose? Nori kažką mylėti ir gauti daaaauuuug neribotos meilės atgal su kaupu? Esi rimtai apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“? Tada, nesnausk, griebk telefoną ir skambink mums.
Pavasaris. Po žiemos, atšilus orams, vieni soduose tvarkosi savo kiemus, tuo tarpu kiti – čia pat nusikrato paskutinėmis užsilikusiomis Kalėdų dovanomis.
Namų ieško Bela. Tai apie trijų metų sniego pasaka, skirta draugystei, žmogui, džiaugsmui. Tik jokių vištų! Ir jokių vilčių, kad tai šuo – sargas. Ji – DRAUGAS. Vaikams, suaugusiems, kaimynams, praeiviams.
Namų ieško nedidelio ūgio, apie 10 kg svorio, maždaug vienerių metų amžiaus šuniukas Kaštonas. Jis prieš Naujuosius Metus buvo išmestas Arimų sodų autobusų žiede. Kaip ir kodėl jis atsidūrė ten – vienas dievas težino.
Kinų kuoduotųjų mišrūnas Pifas atvyko į „Būk mano draugas“ prieglaudą iš nelegalaus veislyno, kur buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nehigieniškoje aplinkoje, nevedžiojamas, neprižiūrėtas, aptekęs blusomis.
Taškio istorija liūdna, tikriausiai, kaip ir daugelio kitų neprižiūrimų ir nemylimų gyvūnų… Kai šilta, Taškis gyvena voljere. Aplink būdą nedidelis ruoželis pajudėti. Dubenėlis pilnas sausų miežinių kruopų, mėtosi tuščiavidurių kaulų likučiai. Kai padaviau sauso maisto, net springdamas ryte surijo. Matėsi, kad šuo išbadėjęs ir seniai kažką valgomo bematęs…
Esu Džiulė, gyvenu vienoje Vilniaus sodų bendrijoje, man vos daugiau nei dveji. Pirmuosius metus pragyvenau po atviru dangumi, pririšta prie trumpos grandinės, atvedžiau kelias vadas mažylių, kuriuos šeimininkai kažkur pradangino. Tiesa, mane nuolat lydėjo troškulys ir alkis, vargu, ar būčiau sugebėjusi juos užauginti…
Mažutė, vos katės dydžio, jaunutė, maždaug 2,5 metukų amžiaus, labai linksma, žaisminga, švelni, žmogaus glostymus ir mylavimus mėgstanti Mamutė.
Kai dviejų nedidukių šunyčių šeimininkė mirė, į mus pagalbos kreipėsi kaimynai, kuriems labai pagailo iš namų į laiptinę išvarytų gyvūnų. Pupa visą naktį lojo prie buto durų, prašydamasi vidun, tačiau… viduje ji jau niekam nebuvo reikalinga. O štai Rudė iš laiptinės pabėgo ir kelias dieneles valkatavo, kol kaimynai pagavo ir ją.
Dzeusas – veimaranerio mišrūnas. Mišrūnas, nes neturi dokumentų, bet jeigu juos ir turėtų tai labiau veimaraneriu nei yra vis tiek nebūtų.
Viena iš lietuviškų patarlių sako, kad „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Atrodo, visą laiką dirbame ta linkme, kad kiek įmanoma labiau sumažintume beglobių gyvūnų skaičių, kad surastume namus tiems, kurie niekam nereikalingi, kad padėtume sterilizuoti augintinius tų žmonių, kurie neturi finansinių galimybių patys susimokėti. Bet dėl neatsakingų šeimininkų gyvūnų skaičius mūsų organizacijoje vis tiek didėja geometrine progresija.
Na, ponios ir panelės, laikykitės! Ar įmanoma puošnumu perspjauti Bagirą? Vargiai. Kaip ir greitumu, grakštumu ir laikysena.
