Dovile Raustyte
Šįryt pabandysiu į darnų vienetą suspausti kelis dalykus. Kartais tai geriausia išeitis, kai aplink tiek visko vyksta.
Praėjusią savaitę Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“. Apie rekordines jo peržiūras spaudoje pranešimų nematyti, apie ką garsiai šūkavo paskutinių lietuviškų filmų – „Kaip pavogti žmoną“ ir „Redirected“ – kūrėjai. Jų kontekste „Santa“ itin subtilus, emocingas ir tvarkingas. Pabandysiu trumpai pagrįsti kodėl?
Prie žydro baseino, kalnų apsuptyje, kepinant saulei guli įdegęs vyriškis, prie jo artinasi besišypsanti šviesiaplaukė… Užtenka. Tas vyras – ne jūs. Ne jūs ir ta moteris, kurios jis laukia. Už lango šalta, jūs dirbate, o malonumais ir vienas kitu mėgaujasi aktoriai Alainas Delonas ir Marianne. Deja, nebe ilgai. Prancūzų režisieriaus Jacqueso Deray filmas „Baseinas“ (La Piscine, 1969 m.), kuriame jie filmuojasi, – kriminalinė drama. Tad žiūrovas į vasario mėnesio sekmadieninius „Skalvijos“ kino klasikos vakarus kviečiamas pasižiūrėti ne vien tik į saulės ir vandens teikiamus malonumus.
Skoningas nuo tokių smulkmenų kaip programėlės iki joje pateikiamų filmų, mažas kaip kavos puodelis, bet stiprus kaip pastarųjų savaičių speigas – taip būtų galima apibūdinti devintąjį prancūziškų filmų festivalį „Žiemos ekranai“. Šiek tiek poetiškai, bet kaip dar gali nuteikti šios šalies kinas? Ypač trumpi susitikimai prieš seansus su vienu iš jo grandų Otaru Joselianiu, kuriais šį savaitgalį džiugino festivalio organizatoriai.
Režisierius Emilis Vėlyvis, prieš maždaug aštuonis mėnesius apšaudęs lietuviškos spaudos atstovus, šią savaitę pristatė veiksmo komediją „Redirected / Už Lietuvą!“. Netradicinė spaudos konferencija su šūviais, stiklo šukėmis ir žviegiančiais paršeliais sufleravo, kad sulauksime tikros bombos. Pirmieji ir vieninteliai E. Vėlyvio ilgo metro filmai – „Zero“ (2006) ir „Zero 2“ (2010) – tai tik patvirtino.
Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).
Rubrika „Kino pusryčiai“ atsinaujindavo kiekvieną antradienį. Ir taip visus. Tiesa, kartais ji būdavo perkeliama į kitą dieną dėl, pavyzdžiui, antradienio vakarą vykstančios apžvelgti joje norimo filmo premjeros. Tai išimtiniai atvejai, tačiau sekusiems kino naujienas antradienio rytas būdavo tas laikas, kai gerdami kavą jie galėdavo perskaityti filmo apžvalgą, sudalyvauti konkurse ir galbūt laimėti bilietą į filmą ar jo atributikos, sužinoti kažką naujo ar komentaruose paneigti tai, kas rašoma. Sulaukdavau ir asmeniu žinučių, iš prašančiųjų nenusišnekėti arba, atvirkščiai padėkojančių už suteiktas rekomendacijas. Tai tik įrodo, kad rubrika gyva. Gyvuos ji ir ateinančiais metais. Tačiau prieš atverčiant naująjį puslapį, dera apibendrinti senąjį. Leidau sau išskirti keletą filmų, kuriuos išvydau būtent kino festivalių metų. Kiekvienas pasirinkimas, žinoma, turi argumentą ir yra jo vertas.
Filmo „Valentinas vienas“ (rež. Donatas Ulvydas, 2013) formulę „mažai išleidžiu, daug uždirbu“ pakartojusi juosta „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (rež. Alvydas Šlepikas, 2013) iššaukė tiek blogų, tiek gerų žiūrovų emocijų. Laikiusieji lietuviškąjį kiną neegzistuojančia perspektyva pagaliau nušvitę atvėrė jam savo pinigines, o turėjusieji šioje srityje sukurti ar pamatyti kažką geriau beviltiškai suprato klydę. Žinoma, tarp kraštutinumų yra vidurys ir tikėtina, kad po tokių gausių peržiūrų nepriklausomų lietuviškų filmų kūrėjai bei gerbėjai ir toliau nepraranda optimizmo ar nekeičia savo ideologijos.
Pasak vieno garsiausių lietuvių režisierių ir scenaristų Vytauto Žalakevičiaus, niekada nepavyks nufilmuoti geriau nei parašyta. Nėra labai originalu pradėti tekstą svetimomis mintimis, tačiau kalbant apie „Purvą“ (Filth, 2013) tai daryti verta. Kūrinys tikrai ne visada nusileidžia savo ištakoms.
Filmuose veikėjai būna geri arba blogi. Be pastarųjų nebūtų intrigos, konflikto, o ir geriesiems nejaustume tokių didelių simpatijų. Tačiau gali būti ir kitaip: kai charakteriai pernelyg tikri ir žmogiški, kad juos skirstytum į teigiamus ir neigiamus. Juos sunku pamilti ar imti jų nekęsti, paprasčiau – pasistengti suprasti. Būtent tokioje situacijoje atsidurtumėte žiūrėdami JAV nepriklausomo kino krikštatėviu vadinamo – režisieriaus Johno Cassaveteso – filmą „Paveikta moteris“ (Woman Under The Influence, 1974).
Pamažu iš kino teatrų besitraukiantis filmas „Didis grožis“ (angl. The Great Beauty / it. La grande bellezza, 2013) įsimintinu tapo visiems, kokiu nors būdu prie jo prisilietusiems: nuo kino platintojų iki bilietų pardavėjų. Itin didelio populiarumo ir mūsų šalyje sulaukusiai juostai likti abejingu žiūrovas šansų neturi – „Didis grožis“ arba labai patinka arba nepatinka. Nepažiūrėti šio filmo taip pat, galima sakyti, neįmanoma, aplinkiniams skanduojant jo pavadinimą. Kuo šis filmas parklupdo ne tik neišrankius žiūrovus, bet ir visko mačiusius kino kritikus? Arba atvirkščiai – dar neįpusėjus filmui priverčia žmones palikti kino salę?
Toliau dalijuosi įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šį kartą du filmai, pamatyti vienas po kito, abu Suomijos režisierių ir labai skirtingi, tad norisi aptarti juos kartu: „Aštuoniukė“ ir „Viskas, ką darome iš meilės“.
Toliau dalijuosi įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šį kartą apie geriausią (asmeniškai) 2013 m. filmą „Išgyvena tik mylintys“.
Toliau dalijuosi įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šį kartą apie sukrečiantį filmą „Galutinis tikslas“, kurio premjera įvyko praėjusį sekmadienį.