Dovile Raustyte
Švedų režisierė ir prodiuserė Mia Engerberg vieną dieną sulaukia skambučio. Atsiliepusi atpažįsta per dešimt metų nepasikeitusį, kadaise taip mylėtą balsą. Jo savininkas – 8 metus kalėjime sėdėjęs Vincentas, kuris vieną dieną tiesiog ėmė ir pranyko iš Mios gyvenimo, palikdamas ją spengiančioje tyloje. Kodėl jis galiausiai teikiasi paskambinti? Kad iš naujo sudėliotų į šipulius per įkalinimo laiką subyrėjusį savo gyvenimą. Vincentas paprašo Mios papasakoti, ką ji atsimena apie jų meilę. Pora leidžiasi į prisiminimus. Kuo baigiasi toks žalojantis sprendimas, sužinosite pažiūrėję filmą. Mažytė užuomina: žinote graikų mitą apie Hado požemiuose įkalintą Euridikę ir ją iš ten parsivesti įleistą Orfėją? Jam dievų buvo pasakyta, jei nors kartą eidamas į mylimąją atsisukti, prarasi ją amžiams. Tai žinodamas ir būdamas jau šalia šalia gyvųjų pasaulio jis atsigręžia. Mia šią legendą ne veltui pakartoja du kartus: vieną filmo pradžioje, kitą pabaigoje.
Prieš dvylika metų klaipėdietė Julija atvyko į Berlyną – didesnių galimybių ir laisvės miestą. Kone kasdieniais jos palydovais čia tapo narkotikai, alkoholis, prekyba savo kūnu, patiriamas smurtas… Lietuvoje Julija buvo žinoma Juroslavo vardu, tačiau jau vaikystėje su kiemo draugais vaidindavo serialo „Vergė Izaura“ (1976 m.) pagrindinę heroję. Berniukui, kiek neįprastas vaidmuo, tiesa? Po daugelio metų viename iš Berlyno viešnamių ji susipažino su tuomete savo kolege Jackie, kadaise taip pat ilgą laiką priverstą gyventi vyro, vokiečių kino ir televizijos režisieriaus, kūne. Šis susitikimas peraugo į dokumentinį filmą „Julija“, kuris kitą savaitę bus pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“.
Charizmatiškas bliugraso grupėje bandža grojantis barzdočius Didieras (aktorius Johanas Heldenberghas), kino gerbėjams pažįstamas iš puikios belgų komedijos „Nelaimėliai“ (The Misfortunates, 2009), sutinka seksualią tatuiruotoją Elise (aktorė Veerle Baetens), turinčią ne tik dieviškas kojas, bet ir visai neblogas balso stygas. Ką daryti, kai išsitatuiruoji vaikino vardą, o vėliau su juo išsiskiri? Ogi ant viršaus tiesiog išsitatuiruoji ką nors kitą. Tokių po rašalu palaidotų vardų ant Elise kūno ne vienas. Tik šį kartą viskas rimčiau – ištatuiruotas Didiero vardas tampa ne tik meilužio, bet ir dukters tėvo inicialais. Mergaitė ilgai negyvena, ją pasiglemžia vėžys. Tada viskas pradeda ristis žemyn. Neatskleisiu tolimesnių siužeto vingių, nes, tikiu, atsiras norinčiųjų šį filmą pažiūrėti.
Bulgarų flmas „Vienišas keleivis“ (He Who Travels Alone / Който tръгнал e cам) – nešvari dokumentika, labiausiai traukianti galimybe nors trumpam suartėti su kitokiais nei tu, išdrįsusiais gyventi taip, apie ką žiūrovas sau leidžia lyg tarp kitko pasvajoti.
Žiniasklaida, bažnyčia ir valstybė kai kur pasaulyje egzistuoja kaip nedalomas vienetas. Galime pasidžiaugti, kad mūsų šalis į tų vietų sąrašą nepatenka. Tiksliau nebepatenka, tad mums „Pussy Riot“ istorija neatrodo tokia svetima, kaip, pavyzdžiui, britams. Vienas „Guardians.co.uk“ žurnalistas pasvarstė, ką būtų darę Didžiosios Britanijos anglikonai, išvydę savo Dievo namuose štai tokį performansą: pakraipę tyliai galvas ir išsiskirstę namo?
Pristatyti šių metų gegužę Kanuose Auksinę palmės šakelę laimėjusio filmo, ko gero, nereikia. Tačiau „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (angl. Adele: Chapters 1 & 2 / pr. La vie d’Adèle – chapitres 1 et 2, 2013) į mūsų kino teatrus žengtelėjo tik praėjusią savaitę, ir tai nedrąsiai, tik porą žingsnių: režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o juosta keletą kartų buvo parodyta „Kauno kino festivalyje“. Taigi trumpai apie sukeltas emocijas.
Kai maždaug prieš 2,5 metų Romas Zabarauskas savo filmo „Porno melodrama“ premjeros metu visiems pareiškė, kad yra gėjus, beliko tik užčiaupti kritikai pasiruošusią burną. Tuomet režisierius nuginklavo filmo žiūrovus (tolerantiškus), ir šįkart – pristatydamas Lietuvai pirmąjį ilgo metro filmą „Streikas“ (We Will Riot) – jis pasirūpino, kad būtų nedrąsu pradėti vardyti klaidas.
Ruduo kine prasidėjo šventa dekada su dvasinguoju Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Kaip sako žymi kino kritikė Živilė Pipinytė, pavasarį turime – „Kino pavasarį“, o rudenį – VDFF. Nuo rugsėjo 19 iki 29 dienos galime mėgautis 40 dokumentinių juostų ir pabendrauti su 15 festivalio svečių. Skaičiai nėra dideli, bet tai tik leidžia džiaugtis tuo, kad organizatoriai per 10 festivalio metų jau spėjusiam atsiskleisti žiūrovui pateikia itin atsakingai atrinktus filmus.
Šiandien pristatau liūdniausią filmą, kokį tik esu mačiusi. Bent jau nieko liūdnesnio neprisimenu. Kaip sakė viena kolegė, šia, rusų dokumentiniam šedevrui kritikai gieda giesmes. Negalėjau jo praleisti. O jūs turėsite galimybę jį išvysti rugsėjo 26 ir 29 dienomis, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
Šių metų pradžioje Milane pristatyto filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ (Siberian education, 2013) nebeišgelbėjo nė Johnas Malkovichius. Tokios tragiškos vaidybos, nesugebėjimo įtikinti ir apskritai pačios istorijos pateikimo jau seniai neteko regėti. O blogiausia dalis ta, kad juosta nufilmuota Lietuvoje su didžiuliu desantu mūsų kino „aktorių“. Pastarasis žodis šioje situacijoje prašosi net ne vienų kabučių.
„Shun Li ir Poetas“ (angl. „Shun Li and the Poet“ / it. Io sono Li, 2011) – galima vadinti filmu apie draugystę, apie gėrio ir blogio sankirtą, netgi apie meilę, emigraciją, kultūrinius skirtumus, motinystę ar senatvę, bet man labiausiai tai filmas apie vienatvę.
Michaelis Haneke, kurdamas filmą, niekur neskuba, nedaugžodžiauja… Kuo lėtesnė kelionė link kulminacinės scenos, tuo ji netikėčiau užklumpa ir ilgiau nepalieka ramybėje. Taip kiną kuria minėtas režisierius. Apie jo filmą „Meilę“ („Amour“, 2012) jau prirašyta begalė poemų, tad atsigręžkime aštuonerius metus atgal į kitokią, bet psichologiškai ne ką lengvesnę juostą „Paslėpta“ (angl. Hidden / pranc. Caché, 2005).
Prancūzų autoriaus Boriso Viano knyga „Dienų puta“ (1947 m.) šį pavasarį jau trečią kartą atsidūrė didžiajame ekrane. Pirmasis kartas buvo dar 1968 m., kuomet pasirodė režisieriaus Charleso Belmonto adaptacija, vėliau – 2001 m. japonų versija pavadinimu „Chloe“, ir pagaliau – 2013 m. Michelo Gondry filmas „Gėlėti sapnai“ su Audrey Tautou (Chloe) ir Romainu Durisu (Colinas) priešakyje.
Garantuoju, kad didžioji dalis šio ryto „kino pusryčiautojų“ filmus renkasi į „Google.lt“ paieškos langelį įvedę (gal geriau sakyti įvedusios, bet tebūnie) „movies with Ryan Gosling“. Ir nieko čia blogo, nes šis aktorius bloguose filmuose tiesiog nesifilmuoja. Beveik. Filmui „Gangsterių medžiotojai“ (Gangster Squad, 2013) žodis „beveik“ taip pat tinka: beveik geras.