Now Reading
Sukantis kino juostai: J. Cassaveteso kasdienio gyvenimo beprotybė

Sukantis kino juostai: J. Cassaveteso kasdienio gyvenimo beprotybė

Sukantis kino juostai: J. Cassaveteso kasdienio gyvenimo beprotybė

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Filmuose veikėjai būna geri arba blogi. Be pastarųjų nebūtų intrigos, konflikto, o ir geriesiems nejaustume tokių didelių simpatijų. Tačiau gali būti ir kitaip: kai charakteriai pernelyg tikri ir žmogiški, kad juos skirstytum į teigiamus ir neigiamus. Juos sunku pamilti ar imti jų nekęsti, paprasčiau – pasistengti suprasti. Būtent tokioje situacijoje atsidurtumėte žiūrėdami JAV nepriklausomo kino krikštatėviu vadinamo – režisieriaus Johno Cassaveteso – filmą „Paveikta moteris“ (Woman Under The Influence, 1974).

Apie ką šis filmas?

Klausimas, į kurį atsakymas tik individualus. Vienam tai gali būti juosta apie meilę, kitam – apie tradicinę amerikiečių šeima, dar kitam – apie netradicinę, o kažkam – tiesiog apie išprotėjusią namų šeimininkę.

Mabel – išties namų šeimininkė, auginanti tris mažamečius vaikus, kol jos vyras Nickas dirba sunkias, bemieges pamainas, tvarkydamas trūkusius vamzdžius. Vaikai labai aktyvūs, tad nenuostabu, kad ši graži, šviesių plaukų ir veido moteris, atrodo šiek tiek pamišusi, nervinga. Greitai ją pamatome labai nusiminusią: Mabel vaikus atidavė prižiūrėti savo mamai, nes su Nicku jie planavo romantišką vakarą dviese. Tačiau vyras, labai apgailestaudamas, telefonu pranešė, kad šiąnakt jam reikės dirbti. Mabel prisigėrė, patraukė į barą, užkalbino vienišą vyrą, parsivedė jį namo… Girta, nusiminusi, pavargusi, nuodėminga moteris – nieko nuostabaus. Kitą dieną žiūrovas supažindinamas su visiškai kita moterimi, kurios kvailai atrodantys poelgiai su vyro kolegomis prie pietų stalo, neaiškūs gestai abejonių nepalieka – ši moteris tikrai serga. „Man netrukdo, kad esi prietranka“, – tarsi nuramina žiūrovą Nickas. Gal Mabel išties tik keista, kitokia nei visi, šiek tiek trenkta, bet nepavojinga, sugebanti rūpintis šeima?.. Kiek vėliau, vidinei Mabel dramai įgavus didžiulį pagreitį, Nickas jai sakys: „Aš nežinau, kas tu esi.“ Nickas žino tik, kad kritinėmis situacijomis reikia kartoti, jog „viskas bus gerai“, „dabar prasideda geri laikai“, „mes gerai leidžiame laiką“, „viskas, kas bloga, liko praeityje“ ir pan. Ar jis pats tuo tiki, ką sako? Gal Mabel dėl to ir jaučia nerimą, nesaugumą, vėliau peraugusius į nevaldomą isteriją ir beprotybę? Viskas turi būti gerai, privalo būti gerai, bet Mabel per sunku taip gyventi. Nickas sutrikęs ir pavargęs nemažiau už Mabel. Tačiau matant jų abiejų tiek emocinį, tiek fizinį nuovargį, akivaizdu, kad vienam iš jų atostogos tikrai nebepadės. Mabel pusei metų išvežama į psichiatrinę ligoninę.

Johnas Cassavetesas (1929–1989)

Be režisieriaus, žinoma, nebūtų nei Mabel, nei jos vidinės dramos. Beje, Mabel vaidina J. Cassaveteso žmona Gena Rowlands, o Nicko mamą – J. Cassaveteso mama Katherine Cassavetes. Susidūręs su finansavimo nesklandumais, nes daugelis manė, kad filmas apie psichuojančią brandaus amžiaus moterį nebus niekam įdomus, režisierius užstatė savo namą. Intymumas tarp žiūrovo ir veikėjų nesąmoningai gimsta iš tokių detalių ir su filmo eiga vis didėja. Aktoriams J. Cassavetesas atiduoda visą „sceną“, visą kadrą, aktorius atiduoda žiūrovams, nuo draminės kreivės svyravimų nerandantiems laiko atsikvėpti.

Per paprastas scenarijus

Trumpai scenarijų būtų galima apibūdinti taip: Mabel išprotėja, tad yra uždaroma į ligoninę, iš kurios grįžta po šešių mėnesių. Nenuostabu, kad holivudinių filmų viešpatavimo laikais Cassavetesas nebuvo suprastas, ką jau kalbėti apie tai žiūrint iš šių dienų perspektyvos. Tačiau Mabel ir Nicko šeimos istorija papasakota taip jausmingai, šiltai ir giliai, kad likti abejingu net nesijauti turįs teisę. Daugybę apdovanojimų pelnęs filmas susilaukė ir šiek tiek kritikos dėl 2 val. ir 35 minučių trukmės. Iš kino juostos rodomų filmų išsiilgusios akys ilgainiui prie to pripranta, aiškėja Mabel psichinės būsenos stovis ir priežastys. Tarsi ima darytis nuobodu. Gal ir būtų galima šį filmą bent pusvalandžiu sutrumpinti. Tačiau kai pradedi pergalvoti scenas, suvoki, kad kiekviena jų, nors ir nepasižyminti stipriais ir prasmingais dialogais, filmui, veikėjų charakteriams yra labai svarbi.

Nickas, kurį vaidina geras J. Cassaveteso draugas Peteris Falki

Mabel ligoninėje, o Nickas, jausdamas kaltę prieš vaikus dėl išvežtos motinos, nusiveža juos prie jūros. Nes „viskas turi būti, atrodyti gerai“. Komiška scena paplūdimyje atskleidžia, kokia pavargusi, sutrikusi tai šeima. Taip mylimus vaikus Nickas vėliau, grįžus Mabel, grasins užmušti, nes jie trukdo įgyvendinti įsivaizduojamą laimingos šeimos modelį. Tačiau ar jis gali toks būti, kai mama savo vaikus apkamšo prieš miegą su kruvina ranka, nes ką tik bandė žudytis? Ar esame patys tobuli, kad teistume Nicką, kuris norėdamas apsaugoti vaikus, išvežė gydyti Mabel? Ar galime jį teisti už tai, kad gyvendamas su, švelniai tariant, kvanktelėjusia žmona pasiduoda beprotybei? Ar galime nemėgti jo mamos, kuri primygtinai prašo išvežti Mabel, nes nori, kad jos sūnus ir anūkai gyventų saugiai ir ramiai? Tereikia save pastatyti į bet kurio personažo vietą, kad suprastum – nėra čia teisingo, nėra čia kalto.

Būtent todėl Cassaveteso filmai visada bus mėgiami ir žiūrimi, nes jie yra apie patį žiūrovą, apie jo konfliktą tarp esamo ir įsivaizduojamo. Dar būtų galima aptarti krūvą „Paveiktos moters“ scenų, toliau gryninti charakterius, bet verčiau patys išbandykite šį filmą, pasistengdami neįklimpti. Vargu, ar pavyks.

Filmą „Paveikta moteris“ galite pamatyti penktadienį, gruodžio 13 d., 18.10 val., kino teatre „Skalvija“.

Johno Cassaveteso filmų retrospektyva bus rodoma iki gruodžio 15 d. Daugiau informacijos čia.


Taip pat skaitykite:
View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt